Izaijo 23 LBD

1. Ištarmė apie Tyrą. Taršišo laivai, vaitokite, nes jūsų uostas sugriautas! Tą žinią gavo jie iš Kitimų krašto grįždami.

2. Nutilkite, pajūrio gyventojai, Sidono pirkliai, kurių įgaliotiniai perplaukė jūrą

3. ir skrodė vandenis plačius! Jums pajamas teikė Nilo pjūties derlius – Šihoro grūdai; jūs pardavinėjote juos tautoms.

4. Susigėsk, Sidone, tvirtove jūroje, nes jūra sako: „Aš nesiraičiau iš skausmo, negimdžiau, sūnų neauginau, dukterų neauklėjau“.

5. Net egiptiečiai, išgirdę apie Tyro likimą, bus pritrenkti iš baimės.

6. Vaitokite iš širdgėlos, pajūrio gyventojai! Kelkitės į Taršišą!

7. Ar tai jūsų puikusis miestas, senų senovėje įkurtas? Ar tai jo kojos vedė į tolimas šalis įkurti savo nausėdijų?

8. Kas šitaip lėmė Tyrui, karūnų dalytojui, kurio pirkliai lyg valdovai, o verteivos lyg žemės didžiūnai?

9. Galybių VIEŠPATS lėmė, kad būtų sugėdintas visas jo išpuikimas, pažemintas visų žemės didžiūnų išdidumas.

10. Plaũk į savo kraštą, Taršišo lai̇̃ve; nebėra tau uosto.

11. VIEŠPATS ištiesė savo ranką virš marių, išgąsdino karalystes ir paliepė, kad būtų sugriautos Kanaano tvirtovės.

12. Ir tarė jis: „Nebedžiūgausi daugiau, mergele, Sidono dukterie; tu patekai priespaudon. Nors pakiltum ir nukeliautum į Kitimų kraštą, ramybės ir ten tau nebus.

13. Chaldėja, o ne Asirija buvo ta tauta, kuri užsimojo Sidoną paversti dykumos žvėrių buveine. Chaldėjai statydinosi apsiausties bokštus, nugriovė Tyro rūmus ir pavertė miestą griuvėsiais.

14. Taršišo laivai, vaitokite, nes jūsų uostas sunaikintas!

15. Nuo tos dienos Tyras bus užmirštas septyniasdešimt metų, kiek tveria karaliaus amžius. Pasibaigus septyniasdešimt metų, Tyrui bus taip, kaip giesmėje giedama apie patvirkėlę:

16. Imk arfą, valkiokis po miestą, kekše užmiršta! Gražiai skambink, išdainuok visas savo dainas, kad jie galėtų tave prisiminti.

17. Ateityje, po septyniasdešimties metų, VIEŠPATS aplankys Tyrą. Šis vėlei imsis kekšės amato ir ištvirkaus su visomis žemės karalystėmis.

18. Bet jo prekės ir kekšavimo uždarbis priklausys VIEŠPAČIUI kaip šventos atnašos. Jos nebus kraunamos į sandėlius ar taupomos, bet bus atiduodamos tiems, kurie gyvena VIEŠPATIES Artume, kad jie turėtų sočiai pavalgyti ir puošniai apsirengti.“