Izaijo 34 LBDKAN

1. Ateikite, tautos, ir išgirskite! Klausykitės atidžiai, gentys! Teišgirsta žemė ir tai, ko ji pilna, pasaulis ir visi jo kūriniai!

2. VIEŠPATS įpykęs ant visų tautų ir įšėlęs ant visų jų galybių. Jis paliko jas prapulčiai, atidavė sunaikinti kaip atnašą.

3. Jų užmuštieji bus metami į gatves, jų lavonai dvoks maitos tvaiku, kalnai permirks jų krauju,

4. visos kalvos bus juo paplūdusios. Kaip knyga užsiskleis dangus, ir kris jo visos galybės, kaip krinta lapai nuo vynmedžio ar figmedžio.

5. Kai mano kalavijas bus iškeltas danguje, jis kris staiga ant Edomo, ant tautos, kurią aš palikau prapulčiai – teismui.

6. VIEŠPATS laiko rankoje kalaviją, visą kruviną, aptekusį riebalais, ėriukų ir ožių krauju, avinų inkstų taukais, nes VIEŠPAČIUI atnašaujama auka Bocroje, didelis kraujo praliejimas Edomo krašte.

7. Buivolai kris kartu su jais, jautukai – kartu su jaučiais. Nuo kraujo jų kraštas bus girtas, žemė persisunkusi atnašų taukais.

8. VIEŠPAČIUI priklauso keršto diena, atpildo už Sioną metai.

9. Edomo upėse vanduo pasrus degutu, dulkės jame virs siera, ir jo kraštas taps liepsnojančios dervos žeme.

10. Nesiliaudami nei naktį, nei dieną, be perstojo kils dūmų debesys. Žemė per kartų kartas bus tuščia, per amžių amžius niekas per ją neis.

11. Kuosa ir ežys ją užvaldys, apsigyvens apuokas ir varnas. VIEŠPATS matuos ją sąmyšio mastu ir dykynės svambalu; satyrai ten jausis kaip namie.

12. Edomo kilmingųjų daugiau nebeliks, nebebus, ką skelbti karaliumi, didžiūnai išnyks.

13. Užžels jų rūmai brūzgynais, usnimis ir šilojais jų pilys. Kraštas virs šakalų valdomis, taps stručių lindyne.

14. Laukinės katės susitiks su hienomis, satyrai šūkaus vienas kitam. Net Lilita ten įsikurs, ten ras sau poilsiui vietą.

15. Šokli angis ten kraus sau lizdą, dės kiaušinius, perės vaikus ir augins juos savo paunksmėje. Būriuosis ten ir pesliai, kiekvienas – su savo patele.

16. Susiraskite VIEŠPATIES knygoje ir paskaitykite, kas joje sakoma: „Nė vienas tų gyvūnų nedels atsirasti, nes taip paliepė VIEŠPATIES lūpos ir jo dvasia visus ten surinks.

17. Jis pats jiems paskyrė likimą ir savo rankos mostu jų dalį žemėje atidalijo“. Amžinai ji priklausys jiems, ir jie gyvens ten per kartų kartas.