Izaijo 40 KBV

1. „Guoskite, guoskite mano tautą, – sako jūsų Dievas. –

2. Kalbėkite paguodą Jeruzalei, praneškite jai, kad jos kovos pasibaigė, nusikaltimas atleistas. Ji gavo iš Viešpaties dvigubai už savo nuodėmes.“

3. Dykumoje šaukiančiojo balsas: „Paruoškite kelią Viešpačiui, ištiesinkite Jam vieškelį dykumoje.

4. Slėnius užpilkite, kalnus ir kalvas pažeminkite, kas kreiva, ištiesinkite, kas nelygu, išlyginkite.

5. Viešpaties šlovė bus apreikšta, visi kūnai tai matys, nes Viešpats taip kalbėjo.“

6. Balsas tarė: „Šauk!“ Aš klausiau: „Ką šaukti?“ – „Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas.

7. Kai Viešpats pūsteli, žolė nuvysta ir žiedas nukrinta. Taip ir tauta yra žolė.

8. Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius.“

9. Pakilk į aukštą kalną, geros žinios nešėjau Sione! Pakelk galingai balsą, geros žinios nešėja Jeruzale! Pakelk balsą, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“

10. Viešpats Dievas ateina su galia, Jo ranka valdo visa. Jo atpildas yra su Juo, Jo užmokestis – Jo akivaizdoje.

11. Jis ganys savo bandą kaip piemuo, surankios avinėlius, juos neš prie krūtinės, o avis su jaunikliais vedžios švelniai.

12. Kas išsėmė vandenis sauja ir išmatavo dangų sprindžiais? Kas žemės dulkes saiku seikėjo, pasvėrė kalnus ir kalvas svarstyklėmis?

13. Kas nukreipė Viešpaties Dvasią ir buvo Jo patarėjas?

14. Kas davė Jam patarimą, kas mokė Jį teisingumo ir pažinimo, kas parodė Jam supratimo kelią?

15. Tautos yra kaip lašas kibire, kaip grūdelis svarstyklėse. Jam salos – lyg dulkės.

16. Libano kedrų neužtektų ugniai kūrenti, gyvulių nepakaktų Jo deginamajai aukai.

17. Visos tautos Jo akivaizdoje bevertės, jos vertinamos mažiau už nieką ir tuštybę.

18. Su kuo tad palyginsite Dievą? Į ką panašų darysite Jo atvaizdą?

19. Amatininkas nulieja atvaizdą, auksakalys aptraukia jį auksu ir papuošia sidabrinėmis grandinėlėmis.

20. Kas neturtingas, pasirenka nepūvantį medį, susiranda išmanų amatininką, tas padaro drožinį ir pastato jį, kad nejudėtų.

21. Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote? Argi nebuvo pranešta nuo pradžios? Argi nesuprantate nuo pasaulio sutvėrimo?

22. Jis sėdi virš žemės skliauto, jos gyventojai atrodo lyg skėriai. Jis ištiesia dangus lyg užuolaidas, išskleidžia juos lyg palapinę gyventi.

23. Jis kunigaikščius paverčia nieku ir žemės teisėjus padaro kaip tuštybę.

24. Jie bus ką tik pasėti, ką tik jų kamienai bus išleidę šaknis, kai Jis pūstelės, ir jie nuvys, viesulas nuneš juos kaip šiaudus.

25. „Su kuo mane palyginsite ir į ką Aš panašus?“ – klausia Šventasis.

26. Pakelkite akis ir pažiūrėkite aukštyn, kas visa tai sutvėrė? Jis suskaitęs veda jų pulkus ir kiekvieną vadina vardu. Jo galia ir jėga yra tokia didelė, kad nė vieno netrūksta.

27. Kodėl sakai, Jokūbai, kodėl taip kalbi, Izraeli: „Viešpačiui mano keliai nežinomi ir mano teisių Dievas nemato.“?

28. Ar nežinai? Ar negirdėjai? Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta, Jo išmintis neišsemiama.

29. Jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina.

30. Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę.

31. Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails.