Izaijo 41 KBV

1. „Salos, nutilkite prieš mane. Tautos teįgauna naujų jėgų, tepriartėja ir tekalba; eikime kartu į teismą.

2. Kas pašaukė teisųjį iš rytų, liepė jam sekti paskui save? Jis atidavė jam tautas, pavergė karalius, atidavė juos kardui kaip dulkes, lankui – kaip vėjo nešiojamus šiaudus.

3. Jis vejasi juos, saugiai pereina keliu, kuriuo prieš tai nebuvo ėjęs.

4. Kas tai nuveikė ir padarė? Kas pašaukė kartas nuo pradžių? Aš, Viešpats, pirmasis ir paskutinysis.

5. Salos tai matė ir išsigando, drebėdami iš baimės atėjo žemės pakraščiai.

6. Jie vienas kitam padėjo ir vienas kitą drąsino.

7. Amatininkas padrąsina auksakalį, kuris dirba su plaktuku, giria ant priekalo kalantį: „Taip, gerai!“ Jie prikala vinimis stabą, kad nejudėtų.

8. Bet tu, Izraeli, esi mano tarnas Jokūbas, kurį išsirinkau, mano draugo Abraomo palikuonis.

9. Aš surinkau tave iš žemės pakraščių, pašaukiau iš tolimiausių kampų ir tau sakiau: „Tu esi mano tarnas, Aš tave išsirinkau ir neatmesiu tavęs.

10. Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir tau padėsiu, Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine.“

11. Visi, kurie tau priešinasi, bus sugėdinti ir raudonuos; kurie kovoja prieš tave, sunyks ir žus.

12. Tu ieškosi ir nerasi tų, kurie sukyla prieš tave; tie, kurie kovoja prieš tave, bus kaip niekas, kaip tuščia vieta.

13. Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikysiu tavo dešinę ranką ir sakysiu: „Nebijok, Aš tau padėsiu!“

14. Nebijok, tu kirmėle Jokūbai, jūs Izraelio žmonės! Aš tau padėsiu“, – sako Viešpats, tavo atpirkėjas, Izraelio Šventasis.

15. „Aš padarysiu tave lyg naują kuliamąjį veleną su aštriais krumpliais. Tu kulsi ir sutriuškinsi kalnus, kalvas sutrinsi kaip pelus.

16. Tu vėtysi juos, vėjas nuneš ir viesulas išblaškys juos, o tu džiaugsies Viešpačiu ir didžiuosies Izraelio Šventuoju.

17. Kai vargšai ir beturčiai ieškos vandens, bet jo neras, ir jų liežuvis džius iš troškulio, Aš, Viešpats, Izraelio Dievas, juos išklausysiu, nepaliksiu jų.

18. Aš atversiu upelius kalvose ir šaltinius slėniuose; dykumą paversiu ežerais ir išdžiūvusią žemę – vandens versmėmis.

19. Dykumoje pasodinsiu kedrų ir akacijų, mirtų ir alyvmedžių; kartu augs pušys, kiparisai ir jovarai,

20. kad jie matytų ir suprastų, apsvarstytų ir žinotų, jog Viešpaties ranka tai padarė, Izraelio Šventasis tai sukūrė.

21. Ateikite, ginkite savo bylą, pateikite įrodymus, – sako Viešpats, Jokūbo karalius. –

22. Priartėkite ir praneškite, kas įvyks. Pasakykite, kas seniau buvo, kad apsvarstytume ir suprastume, kas įvyks toliau.

23. Praneškite, kas ateityje įvyks, kad žinotume, jog jūs esate dievai. Darykite gera ar bloga, nustebinkite ar išgąsdinkite.

24. Jūs esate niekas ir jūsų darbas yra niekas. Pasibjaurėjimas, kas jus pasirenka.

25. Aš pažadinau jį iš šiaurės, ir jis ateis. Iš rytų šalies jis šauksis manęs. Jis valdovus sumins kaip kalkių skiedinį, kaip puodžius mina molį.

26. Kas paskelbė nuo pat pradžios, kad žinotume, ir iš senovės, kad sakytume: „Jis teisus.“? Nė vienas nepranešė ir nepaskelbė, nė vienas neišgirdo jūsų žodžių.

27. Aš pirmasis pranešiau Sionui: „Štai jie!“, ir Jeruzalei pasiunčiau tą, kuris skelbia gerą žinią.

28. Aš apsidairiau, bet nebuvo nė vieno, kuris patartų ar paklaustas atsakytų.

29. Jie yra tuštybė, jų darbai – niekas, jų lieti atvaizdai – vėjas ir niekai.“