Izaijo 43 LBD

1. O dabar šitaip kalba VIEŠPATS, kuris tave sukūrė, Jokūbai, kuris tave padarė, Izraeli: „Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.

2. Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs nepraris,

3. nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti. Tavo išpirkai atiduodu Egiptą, mainais už tave – Kušą ir Sebą.

4. Kadangi tu man brangus, vertingas ir mylimas, aš atiduodu už tave kraštus ir mainais už tavo gyvybę tautas.

5. Nebijok, nes aš su tavimi! Tavo palikuonis parvesiu iš rytų, surinksiu tave iš vakarų.

6. Pasakysiu šiaurei: ‘Atiduok juos!’ ir pietums: ‘Nesulaikykit!’ Parvesk mano sūnus iš tolimų kraštų ir mano dukteris iš žemės pakraščių,

7. kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu, kiekvieną, kurį savo garbei aš sukūriau, pašaukiau ir parengiau“.

8. Išvesk tautą aklą, nors ir turinčią akis, kurčią, nors ir turinčią ausis.

9. Tegu susirenka apžiūrai visos tautos, tesueina draugėn gentys! Kas iš jų kada nors tai paskelbė ar pranašavo apie tai praeityje? Tegu kviečia savo liudytojus, kad jiems paliudytų, teišgirsta juos žmonės ir tepasako: „Tai tiesa!“

10. „Jūs mano liudytojai, – tai VIEŠPATIES žodis, – mano tarnai, kuriuos išsirinkau, idant žinotumėte, tikėtumėte mane ir suprastumėte, jog aš tas pats. Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus po manęs.

11. Tai aš, aš esu VIEŠPATS, be manęs kito gelbėtojo nėra.

12. Tai aš apreiškiau, aš gelbėjau, aš paskelbiau, o ne koks svetimas jūsų dievas; jūs mano liudytojai, – tai VIEŠPATIES žodis. – Aš esu Dievas,

13. amžinai tas pats! Nėra, kas išvaduotų iš mano rankos; kas gali pakeisti tai, ką aš darau?“

14. Taip kalba VIEŠPATS, jūsų Atpirkėjas, Izraelio Šventasis: „Dėl jūsų siunčiu kariuomenę prieš Babiloną, visų kalėjimų skląsčius nukelsiu, o chaldėjai prapliups aimanuoti.

15. Aš – VIEŠPATS, jūsų Šventasis, Izraelio kūrėjas, jūsų karalius“.

16. Taip kalba VIEŠPATS, kuris per jūrą nutiesia kelią, per galingus vandenis padaro taką,

17. kuris išveda į žygį vežimus ir žirgus, galingą kariuomenę. Jie krinta parblokšti ir nebepakyla, užgesę ir užblėsę kaip dagtis:

18. „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo.

19. Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote? Net per dykumą tiesiu kelią, net tyruose atveriu upes.

20. Man teiks garbę laukiniai žvėrys, šakalai ir stručiai, nes aš duodu vandens dykumoje ir upes atveriu tyruose, kad būtų ko atsigerti mano išrinktajai tautai.

21. Jie – tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę.

22. Tu nešlovinai manęs, Jokūbai, aš nusibodau tau, Izraeli!

23. Ėriukų deginamųjų aukų man neaukojai, negarbinai manęs kruvinosiomis aukomis. Neverčiau tavęs atnašauti man duonos atnašų, nevarginau tavęs dėl smilkalų aukos.

24. Nepirkai man savo pinigais kvapiųjų šaknų, negaivinai savo aukų taukais. Ne! Tu apkrovei mane savo nuodėmėmis, varginai mane nusikaltimais.

25. Aš, aš – tas, kuris dėl savęs naikina tavo nusižengimus, – aš tavo nuodėmių neatminsiu.

26. Primink man ir stokime drauge prieš teismą! Teisinkis, įrodyk savo nekaltumą!

27. Man nusidėjo tavo protėvis, sukilo prieš mane tavo atstovai,

28. suteršė mano šventyklą tavo didžiūnai, todėl ir atidaviau Jokūbą pražūčiai, išstačiau Izraelį paniekai.