Izaijo 44 KBV

1. „Klausyk, Jokūbai, mano tarne, ir Izraeli, kurį išsirinkau.

2. Taip sako Viešpats, kuris tave padarė ir sukūrė tave dar įsčiose: „Nebijok, mano tarne Jokūbai ir Ješurūnai, kurį išsirinkau.

3. Aš išliesiu vandens sroves tam, kuris trokšta, ir potvynius – ant išdžiūvusios žemės; išliesiu savo dvasios ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų,

4. jie augs kaip žolė prie vandens, kaip gluosniai prie tekančio upelio.

5. Vienas sakys: „Aš esu Viešpaties“, kitas vadinsis Jokūbo vardu, trečiasis rašys savo ranka: „Viešpaties“ ir pasivadins Izraeliu.“

6. Bet Viešpats, Izraelio karalius, jo atpirkėjas, kareivijų Viešpats, sako: „Aš esu pirmasis ir paskutinysis, be manęs nėra kito dievo.

7. Kas yra toks, kaip Aš? Tegul jis pasirodo, praneša, paskelbia ir išdėsto, kas buvo praeityje ir kas įvyks.

8. Nebijokite ir nenusigąskite! Aš jums jau seniai sakiau ir pranešiau: jūs esate mano liudytojai. Be manęs nėra kito dievo, Aš nežinau jokio.“

9. Visi stabų dirbėjai yra niekas, jų branginami dalykai jiems nenaudingi. Jie patys sau yra liudytojai, jie nieko nesupranta ir nemato, todėl jie bus sugėdinti.

10. Padarytas dievas ir nulietas atvaizdas nieko nevertas.

11. Visiems jų dirbėjams bus gėda. Visi stabų dirbėjai yra žmonės. Jie visi susirinkę išsigąs ir gėdysis savo darbo.

12. Kalvis savo stipriomis rankomis dirba stabą: jį daro, kūjais lygina, anglių karštyje įkaitinęs geležį. Dirbdamas jis alksta, trokšta ir pavargsta.

13. Dailidė dirbdamas naudoja virvę, pieštuką, kampainį, oblių; jais matuoja, nustato formas ir padaro gražaus žmogaus pavidalo stabą, tinkantį būti namuose.

14. Jam pagaminti jis nusikerta kedrą, uosį, ąžuolą ar pušį, užaugusius miške tarp medžių.

15. Jie tinka žmonėms kurui: jais šildosi ir ant jų gamina maistą. Iš likusio medžio padirbęs dievą, parpuolęs prieš savo drožinį, garbina jį.

16. Dalį jis sudegino: išsikepė mėsos, išsivirė viralo. Pasisotinęs ir sušilęs džiaugiasi: „Man šilta!“

17. Iš likusios dalies pasidirbo stabą ir, atsiklaupęs prieš jį, garbino jį ir maldavo: „Išlaisvink mane, nes tu esi mano dievas.“

18. Jie nežino ir nesupranta, nes jie apakę ir širdimi nesuvokia.

19. Nė vienas nesusimąsto širdy, neturi nei nuovokos, nei supratimo, kad pasakytų: „Pusę sudeginau, ant anglių išsikepiau duonos, išsiviriau mėsos ir pavalgiau. Negi iš likusio medžio pasidarysiu bjaurastį ir parpulsiu prieš medžio gabalą?“

20. Jis maitinasi pelenais, jo protas aptemęs, jo širdis klaidina, jis nepajėgia išsilaisvinti ir pasakyti: „Ar aš neapgaudinėju pats savęs?“

21. „Atsimink tai, Jokūbai ir Izraeli, tu esi mano tarnas! Aš tave padariau; tu esi mano tarnas. O Izraeli, Aš neužmiršiu tavęs!

22. Aš pašalinau tavo nusikaltimus kaip debesį ir tavo nuodėmes – kaip miglą. Grįžk pas mane, nes Aš atpirkau tave.“

23. Džiaukitės, dangūs, nes Viešpats tai įvykdė! Šūkaukite, žemės gelmės, linksmai giedokite, miškai ir visi medžiai! Viešpats atpirko Jokūbą ir Izraelyje apsireikš Jo šlovė.

24. Taip sako Viešpats, tavo atpirkėjas, kuris sukūrė tave dar įsčiose: „Aš esu Viešpats, kuris visa darau; Aš vienas ištiesiau dangus ir sutvirtinau žemę savo jėga.“

25. Jis išniekina žynių ženklus ir burtininkus padaro kvailiais; Jis pašalina išminčius, o jų išmintį padaro kvailyste.

26. Jis patvirtina savo tarno žodį ir įvykdo savo pasiuntinio pranešimą. Jis sako Jeruzalei: „Tu būsi apgyvendinta“, ir Judo miestams: „Jūs būsite atstatyti; Aš prikelsiu jų griuvėsius.“

27. Jis sako gelmei: „Išsek! Aš išdžiovinsiu tavo upes!“

28. Viešpats kalba apie Kyrą: „Jis yra mano tarnas ir įvykdys tai, kas mane džiugina!“ Jis sako Jeruzalei: „Tu būsi atstatyta“, o šventyklai: „Tavo pamatai bus padėti.“