Izaijo 46 KBV

1. „Belis krito, Nebojas guli sutrupintas. Išgabenami stabai, pakrauti ant gyvulių. Jie – sunki našta juos nešantiems.

2. Jie pažeminti ir sutrupinti, negali išsigelbėti, jie patys nešami į nelaisvę.

3. Klausykite manęs, Jokūbo namai ir Izraelio likuti. Aš jus nešioju ir globoju nuo užgimimo.

4. Aš esu Tas, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus.

5. Su kuo mane palyginsite, į ką mane darysite panašų?

6. Jie auksą iškrato iš maišelių, sidabrą pasveria svarstyklėmis, pasamdo auksakalį, kad padarytų dievą, parpuolę prieš jį, meldžiasi,

7. užsideda stabą ant pečių, nuneša į jam paruoštą vietą ir pastato. Jis stovi ir nejuda. Kai jie šaukiasi jo, jis negirdi ir neišgelbsti jų iš nelaimės.

8. Apmąstykite ir supraskite! Imkite tai į širdį, jūs atskalūnai!

9. Atsiminkite praeitį, kad Aš esu Dievas ir kito dievo, panašaus į mane, nėra.

10. Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks, ir Aš padarysiu, ką esu numatęs.

11. Aš šaukiu iš rytų plėšrų paukštį, tolimo krašto vyrą, mano paskirtą. Aš tai paskelbiau ir padarysiu, nusprendžiau ir įvykdysiu.

12. Klausykite manęs, sukietėjusios širdies žmonės, esantys toli nuo teisumo.

13. Aš priartinu savo teisumą, ir jis nebus toli. Mano išgelbėjimas neuždels. Aš suteiksiu išgelbėjimą Sione, savo šlovę – Izraeliui.“