Izaijo 47 LBD

1. „Lipk žemyn, sėskis dulkėse, mergele, Babilono dukterie! Tau nebėra sosto, sėsk ant žemės, chaldėjų dukterie! Dailiąja ir gašliąja nebūsi daugiau vadinama.

2. Imk girnas ir malk grūdus! Nusidenk nuo veido šydą! Nusimesk skraistę, apsinuogink blauzdas, braidyk po vandenį upėse.

3. Tavo nuogumas bus iškeltas aikštėn, bus matyti tavoji gėda. Atkeršysiu ir nepagailėsiu“, –

4. sako mūsų Atpirkėjas. Jo vardas – Galybių VIEŠPATS, Izraelio Šventasis.

5. Sėdėk tyli, pasitrauk į patamsį, chaldėjų dukterie! Karalysčių viešpate nebūsi daugiau vadinama.

6. Buvau įpykęs ant savo tautos, savo paveldą buvau išniekinęs, tau į rankas buvau jį atidavęs. O tu jam neparodei pagailos ir krovei ant senelių labai sunkų jungą.

7. Sakei sau: „Amžinai viešpatausiu!“ Neėmei šių dalykų į širdį, negalvojai, kuo tai galės baigtis.

8. Dabar išgirsk, išlepintoji, besijaučianti jaukiai, galvojanti sau širdyje: „Aš, ir niekas kitas! Niekada netapsiu našle ir neišgyvensiu vaikų netekties“.

9. Bet ir vi̇́ena, ir kita ištiks tave staiga, tą pačią dieną; vaikų netektis ir našlystė užgrius ant tavęs visu svoriu, nepaisant tavo užkeikimų gausybės ir visų tavo grasių kerėjimų galios.

10. Kadangi nedora būdama jauteisi saugi ir sakei sau: „Niekas manęs nemato!“ – tavo išmintis ir išmanymas išvedė tave iš kelio. Užtat ir sakei sau: „Aš, ir niekas kitas!“

11. Užguls tave vargas, ir nemokėsi jo šalin nužavėti; užpuls tave nelaimė, ir nepajėgsi jos nuvyti. Staiga užklups tave galas, apie kurį nepagalvojai.

12. O dabar smaginkis savo kerėjimais ir gausybe savo užkeikimų, kuriais varginai save nuo pat jaunystės. Gal vis dar galvoji, kad jie bus tau naudingi? Gal jais įvarysi baimę!

13. Prisidarei daug vargo, turėdama tiek patarėjų! Teateina ir tegelbėja dabar tave dangaus tyrinėtojai ir žvaigždžių stebėtojai, kurie per kiekvieną jaunatį numato, kas tau atsitiks.

14. Štai jie jau pavirto šiaudais, ugnis juos ryja; neišgelbės jie nė savęs nuo rajų liepsnų. Tai ne žarijos, prie kurių galėtum pasišildyti, tai ne židinys, prie kurio susėstų žmonės!

15. Šitaip tau tarnauja tavo kerėtojai, su kuriais prekiavai nuo pat jaunystės. Kiekvienas jų klajoja savo keliu; nėra nė vieno, kuris tave išgelbėtų.