Izaijo 51 KBV

1. „Klausykite manęs, kurie siekiate teisumo ir ieškote Viešpaties. Pažvelkite į uolą, iš kurios jūs iškirsti, ir į duobę, iš kurios jūs iškasti.

2. Pažvelkite į savo tėvą Abraomą ir į Sarą, kuri jus pagimdė. Aš pašaukiau jį vieną, palaiminau ir padauginau.“

3. Viešpats paguos Sioną ir atgaivins visus jo griuvėsius, Jis padarys jo tyrus kaip Edeną, dykumas – kaip Viešpaties sodą. Linksmybė ir džiaugsmas bus ten, padėkos giesmės skambės.

4. „Mano tauta, klausyk manęs, mano giminės, išgirskite mane! Įstatymas išeis iš manęs; mano teisingumas bus šviesa tautoms.

5. Mano teisumas arti ir išgelbėjimas greitai ateis. Aš teisiu tautas. Salos lauks manęs, jos pasitikės manimi.

6. Pakelkite savo akis į dangų, pažvelkite į žemę! Dangūs praeis kaip dūmai, žemė susidėvės kaip drabužis, jos gyventojai taip pat išmirs. Bet mano išgelbėjimas liks amžinai, mano teisumas nesibaigs.

7. Klausykite manęs, kurie pažįstate teisumą, tauta, kurios širdyje yra mano įstatymas. Nebijokite žmonių pajuokos, neišsigąskite jų plūdimo.

8. Kaip vilnonį drabužį juos sugrauš kandys; bet mano teisumas liks amžinai, mano išgelbėjimas – kartų kartoms.“

9. Gelbėk, Viešpatie, prašau, padėk kaip anomis dienomis senosioms kartoms! Ar ne Tu sukapojai Rahabą ir perdūrei gyvatę?

10. Ar ne Tu išdžiovinai jūrą ir jos gelmėse padarei kelią pereiti išpirktiesiems?

11. Viešpaties išpirktieji sugrįš, ateis į Sioną džiūgaudami, amžinas džiaugsmas juos lydės. Džiaugsmas ir linksmybė sugrįš, o skausmai ir vaitojimai išnyks.

12. „Aš, Aš guodžiu tave. Kas gi tu esi, kad bijai mirtingo žmogaus, žmogaus sūnaus, kuris yra lyg žolė?

13. Tu užmiršai Viešpatį, savo Kūrėją, kuris ištiesė dangus ir sukūrė žemę. Tu nuolatos drebėjai dėl prispaudėjo, kuris siekė tave sunaikinti, žiaurumo! Kur dingo prispaudėjo žiaurumas?

14. Prispaustasis bus greitai išlaisvintas; jis nemirs, nežengs į duobę ir duonos nestokos.

15. Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris perskyrė šėlstančios jūros bangas. Kareivijų Viešpats yra mano vardas.

16. Aš sukūriau dangų ir žemę, pridengiau tave savo ranka, įdėjau savo žodžius į tavo lūpas ir sakiau Sionui: „Tu – mano tauta.“

17. Pabusk, pabusk, kelkis, Jeruzale! Tu gėrei iš Viešpaties rankos Jo rūstybės taurę; svaiginančią rūstybę išgėrei iki pat dugno.

18. Nė vienas iš Jeruzalės sūnų nepakėlė jos ir jai nepadėjo.

19. Tave ištiko sunaikinimas ir sugriovimas, badas ir kardas, bet kas liūdi tavęs, kas tave paguos?

20. Tavo vaikai neteko jėgų ir gulėjo pakelėse kaip antilopė, sugauta tinklu. Jie pilni Viešpaties rūstybės, tavo Dievo pabarimo.

21. Tad išgirskite, jūs, suvargusieji, apgirtę, bet ne nuo vyno.

22. Taip sako Viešpats, tavo valdovas, tavo Dievas, kuris gina savo tautą: „Aš paėmiau iš tavo rankos apsvaigimo taurę; tu nebegersi daugiau mano rūstybės.

23. Aš ją paduosiu į rankas tavo kankintojų, kurie sakė tau: „Parpulk, kad liptume per tave!“ Taip, tavo nugara buvo lyg žemė, lyg kelias, kuriuo jie ėjo.“