Izaijo 51 LBDKAN

1. „Klausykitės manęs, kurie siekiate teisumo ir ieškote VIEŠPATIES! Pagalvokite apie uolą, iš kurios buvote iškirsti, apie žvyrduobę, iš kurios buvote iškasti.

2. Pagalvokite apie Abraomą, savo tėvą, ir Sarą, jus pagimdžiusią. Jis buvo tik vienas, kai jį pašaukiau, laiminau ir padariau iš jo daugybę.

3. VIEŠPATS užjaučia Sioną, visiems jo griuvėsiams jis maloningas. Jo dykumą jis paverčia Edenu ir jo tyrlaukius – VIEŠPATIES sodu. Linksmybės ir džiaugsmo, padėkos giesmių ir muzikos skambesio čia pilna.

4. Klausykitės manęs, tautos, atkreipkite dėmesį, gentys, nes aš duosiu mokymą ir teisingumą, šviesą tautoms! Vienu akimirksniu

5. įvykdysiu savo pergalę; mano išganymas ateis kaip šviesa, ir mano rankos teis tautas; salos manimi pasitikės, jos lauks mano rankos.

6. Pakelkite akis į dangus, pagalvokite apie žemę po kojomis! Nors dangūs išnyktų kaip dūmas, žemė susidėvėtų kaip drabužis, o žmonės mirtų kaip musės, mano išganymas tvers per amžius, ir mano teisumas niekada nesusidėvės.

7. Klausykitės manęs, išmanantieji teisumą, tauta, imanti mano mokymą širdin: nebijokite žmonių užgaulės, neišsigąskite jų patyčių!

8. Juos kaip drabužį suės kirminai, kaip vilną sukapos kandys. O mano teisumas tvers per amžius, ir mano išganymas plūs iš kartos į kartą“.

9. Pabusk, pabusk, apsivilk tvirtybe, VIEŠPATIES ranka! Pabusk, kaip senovės dienomis, praėjusiais amžiais! Argi ne tu sukapojai Rahabą, nudūrei slibiną?

10. Argi ne tu išdžiovinai jūrą, didžiosios bedugnės vandenis? Kas padarė kelią iš jūros dugno, kad išpirktieji galėtų pereiti?

11. VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš ir amžinu džiaugsmu vainikuoti įžengs į Sioną. Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė, o liūdesys ir aimanos pasitrauks.

12. „Tai aš, tai aš esu tas, kuris jus guodžia! Ko tu bijai? Žmogaus? Jis marus! Žmogaus sūnaus? Jis ne daugiau kaip žolė!

13. Kodėl užmiršai VIEŠPATĮ, savo Kūrėją, kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus? Kiaurą dieną tave kankina baimė dėl engėjo įtūžio, norinčio tave sunaikinti. Bet kurgi tas engėjo įtūžis?

14. Pančiais surakintieji greitai bus išvaduoti, nemirs ir neis į kapą, nė duonos nestokos.

15. Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris taip įaudrina jūrą, jog bangos ima šėlti“. Galybių VIEŠPATS yra jo vardas!

16. „Savo žodžius įdėjau tau į lūpas ir savo rankos šešėliu apdengiau tave. Aš – tas, kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus. Aš sakiau Sionui: ‘Tu mano tauta!’“

17. Atsibusk, atsibusk! Atsikelk, Jeruzale! Tu gėrei pykčio taurę, kurią laikė VIEŠPATIES ranka, išgėrei iki dugno indą, svaigiąją taurę!

18. Iš visų jos pagimdytų sūnų nėra kam ja rūpintis, iš visų jos išaugintų sūnų nėra kam paimti ją už rankos!

19. Abi šios nelaimės prislėgė tave! Kas tave užjaus? Nuniokojimas ir sunaikinimas, badas ir kalavijas! Kas tave paguos?

20. Tavo sūnūs nualpę, jie guli visur gatvių kampuose, kaip stirnos medžiotojo pinklėse, apsvaigę nuo VIEŠPATIES pykčio, įveikti tavo Dievo įniršio.

21. Bet dabar klausykis, nelaimingoji! Tu apsvaigusi, bet ne nuo vyno!

22. Taip kalba VIEŠPATS, tavo Valdovas ir Dievas, ginantis savo tautą: „Žiūrėk, aš imu tau iš rankos svaigiąją taurę. Iš mano pykčio indo tu daugiau nebegersi.

23. Paduosiu ją į rankas tavo kankintojams, sakiusiems tau: ‘Gulk ant žemės, kad galėtume sutrypti tave!’ Savo nugarą tu pavertei grindiniu, gatve praeiviams“.