Izaijo 57 KBV

1. Teisusis žūsta, ir nė vienas į tai nekreipia dėmesio; gailestingasis paimamas, ir niekas nesusimąsto, kad teisusis paimamas prieš ateinant blogiui

2. ir eina ramybėn. Kas elgiasi dorai, ilsėsis savo guoliuose.

3. „Jūs, kerėtojos sūnūs, svetimautojo ir paleistuvės palikuonys, ateikite ir klausykite!

4. Iš ko jūs tyčiojatės? Prieš ką plačiai išsižiojate, kam rodote liežuvį? Argi jūs – ne nusikaltėlių vaikai, melagių palikuonys?

5. Jūs degate aistra stabams po lapuotais medžiais; žudote kūdikius paupiuose, uolų plyšiuose.

6. Jūsų dalis – tarp glotnių upelio akmenėlių; tokia jūsų dalia; jiems jūs aukojate gėrimus ir duonos auką. Argi Aš turėčiau tuo pasitenkinti?

7. Kalnuose patiesęs savo guolį, tu ten eini aukoti aukų.

8. Ant durų staktų tu pasidarei sau ženklą. Nudengusi ir praplatinusi lovą, tu palikai mane; susitarusi su jais, pamėgai jų lovą.

9. Tu pasitepusi išėjai pas karalių; savo pasiuntinius pasiuntei toli, kritai iki pragaro.

10. Tu pavargai besiblaškydama, bet nesakei: „Nėra vilties.“ Tu pamėgai tokį gyvenimą ir dėl to neliūdėjai.

11. Ko tu bijojai, kad melavai, neprisiminei manęs ir neėmei į širdį? Ar ne dėl to, kad taip ilgai tylėjau, tu lioveisi manęs bijoti?

12. Aš paskelbsiu tavo teisumą ir tavo darbus; jie tau nebus naudingi.

13. Kai tu šauksi, teišgelbsti tave tavo surinkti stabai. Vėjo dvelkimas juos visus nuneš. O kas pasitiki manimi, tas gaus žemę ir paveldės mano šventąjį kalną.“

14. Ir sakys: „Nutieskite kelią, nutieskite kelią mano tautai ir pašalinkite kliūtis.“

15. Taip sako Aukščiausiasis ir Prakilnusis, kuris gyvena amžinybėje, kurio vardas šventas: „Aš gyvenu aukštybėje ir šventoje vietoje su tais, kurie turi atgailaujančią ir nuolankią dvasią, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgailaujančiųjų širdį.

16. Aš ne amžinai bylinėsiuos ir ne visada rūstausiu, nes tada gyvybės dvasia, kurią Aš įkvėpiau, sunyktų.

17. Aš užsirūstinau dėl nuodėmingo tautos godumo, smogiau jai ir savo veidą paslėpiau, bet ji ėjo toliau klaidingu savo širdies keliu.

18. Aš mačiau jos kelius, ir Aš gydysiu bei vedžiosiu ją, suteiksiu jai ramybės ir paguodos.

19. Aš sukuriu vaisių lūpų, sakančių: „Ramybė ir taika arti ir toli esantiems, – sako Viešpats. – Aš ją pagydysiu.

20. Nedorėliai yra lyg sujudinta jūra, kuri negali nurimti, jos vanduo išmeta purvą ir dumblą.

21. Nėra ramybės nedorėliui“, – sako mano Dievas.