Izaijo 57 LBD

1. Teisusis žūva, bet niekas to neima į širdį. Geri žmonės paglemžiami, ir niekas nesuvokia, kad teisųjį paglemžė blogis.

2. Teisieji pasiekia ramybę; tas randa poilsį ant savo gulto, kas eina teisingu keliu.

3. O jūs, burtininkės sūnūs, svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys, ateikite čionai!

4. Iš ko jūs šaipotės? Prieš ką laidote gerklę ir kam rodote liežuvį? Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos?

5. Jūs degate gašla ąžuolyne ir po kiekvienu žaliu medžiu; jūs pjaunate vaikus upių vagose ir uolų plyšiuose!

6. Tavo dalis – tarp slidžiųjų upės akmenų; taip, tai tavo dalia. Tu liejai jiems liejamąsias aukas ir aukojai atnašas! Ar dėl tų aukų aš galiu pasigailėti?

7. Ant aukšto ir didingo kalno įsitaisei sau gultą, ir kopdavai ten aukos aukoti.

8. Už durų ir staktų pasistatei savo nešvankųjį ženklą. Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą, lipai į jį ir jį padidinai. Mėgdama gultą, sudarei su jais sandėrį, kad jie tau dažnai būtų priegulais, ir šitaip tenkinai savo gašlumą.

9. Tu ėjai pas Melechą su aliejumi ir gausiai liejai kvapius tepalus. Tu toli siuntei savo pasiuntinius, vertei juos eiti į patį Šeolą.

10. Nuo tolimo kelio tu labai pavargai, bet niekados nepratarei: „Liausiuosi!“ Tu sugebėdavai patenkinti savo gašlumą, todėl niekuomet ir nesisielojai.

11. Ko gi taip pabūgai? Ko pabijojai, kad tapai melagė? Kodėl manęs neatminei, į širdį manęs neėmei? Ar ne dėl to, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs, tu nebijojai manęs?

12. Aš parodysiu, koks tavo teisumas ir kokie tavo darbai; jie tau nenaudingi.

13. Kai šauksiesi pagalbos, tepadeda tau pulkas tavo stabų! Visus juos išnešios vėjas, vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs. Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą ir paveldės mano šventąjį kalną.

14. Pasigirsta balsas: „Tieskite, tieskite vieškelį! Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis nuo kelio mano tautai!“

15. Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas – Šventasis, sako taip: „Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.

16. Aš ne amžinai kaltinsiu, ne visuomet pyksiu, nes mano akivaizdoje išblėstų dvasia ir net gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau.

17. Dėl jo kaltės pykau kurį laiką, plakiau jį, iš pykčio paslėpęs savo veidą, bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu.

18. Mačiau, kuriuo keliu jis eina, bet pagydysiu jį ir nuvesiu, gausiai paguosiu. Jo raudotojams

19. aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių. Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! – sako VIEŠPATS, – aš jį pagydysiu!“

20. Nedorėliai – kaip jūra, pašiaušta audros ir negalinti nurimti. Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus.

21. „Nedorėliai neras ramybės!“ – sako mano Dievas.