Izaijo 59 KBV

1. Viešpaties ranka nesutrumpėjo gelbėti ir Jo ausis neapkurto girdėti,

2. bet jūsų nusikaltimai atskyrė jus nuo jūsų Dievo ir jūsų nuodėmės uždengė Jo veidą, todėl Jis nebegirdi.

3. Jūsų rankos suteptos krauju ir pirštai – nusikaltimu; jūsų lūpos kalba melą ir liežuvis kartoja neteisybę.

4. Nė vienas neieško teisingumo ir negina tiesos. Jie pasitiki tuštybe ir kalba melus, pradeda vargą ir pagimdo nusikaltimą.

5. Jie peri gyvačių kiaušinius ir audžia voratinklius. Kas valgo jų kiaušinių, tas miršta. Jei kas tokį kiaušinį sudaužo, iš jo iššoka angis.

6. Jų audiniai netinka drabužiams, jais neįmanoma prisidengti. Jų darbai yra pikti, ir jų rankos smurtauja.

7. Jų kojos bėga į pikta, jie skuba nekaltą kraują pralieti; jų mintys yra pilnos nedorybės, jų keliuose sunaikinimas ir griuvėsiai.

8. Jie nepažįsta ramybės kelio, nėra teisingumo jų poelgiuose, jų takai klaidingi; kas jais eina, nepažins ramybės.

9. Todėl teisingumas yra toli nuo mūsų, teisybė nepasiekia mūsų; mes laukiame šviesos, o čia tamsa, laukiame aušros, o vaikštome sutemose.

10. Mes ieškome kaip akli sienos, vaikštome apgraibomis, lyg neturėtume akių, suklumpame vidudienį kaip naktį, esame tamsoje lyg mirusieji.

11. Mes visi riaumojame kaip lokiai, vaitojame liūdnai kaip burkuojantys balandžiai; mes laukiame tiesos, bet jos nėra, laukiame išgelbėjimo, bet jis toli nuo mūsų.

12. Mūsų neteisybės padaugėjo Tavo akivaizdoje ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus, mūsų neteisybės yra su mumis; mes žinome savo nusikaltimus.

13. Mes nusidedame ir išsiginame Viešpaties, nusigręžiame ir nesekame paskui savo Dievą; kalbame apie priespaudą ir maištaujame, priimame melus ir jais nuoširdžiai džiaugiamės.

14. Teisingumas yra atmestas ir teisybė pašalinta; tiesos nebėra miesto aikštėse, nešališkumas negali įeiti.

15. Tiesos nėra; kas šalinasi pikto, pats yra apiplėšiamas. Viešpats tai matė, ir Jam nepatiko, kad nesilaikome teisingumo.

16. Viešpats matė ir stebėjosi, kad nebuvo žmogaus, kuris užtartų; Jo ranka Jį išgelbėjo, Jo teisumas Jį palaikė.

17. Jis užsidėjo teisumą kaip šarvą ir išgelbėjimo šalmą ant savo galvos. Jis apsirengė keršto drabužiais, apsisiautė uolumu kaip apsiaustu.

18. Jis atlygins pagal jų darbus: rūstybe prispaudėjams ir kerštu savo priešams. Jis atlygins saloms.

19. Tada vakaruose esantys bijos Viešpaties vardo, o rytuose – Jo šlovės. Kai priešas ateis kaip srovė, Viešpaties Dvasia iškels savo vėliavą.

20. „Atpirkėjas ateis į Sioną ir pas tuos Jokūbo vaikus, kurie nusigręš nuo nusikaltimų“, – sako Viešpats.

21. „Tai mano sandora su jais, – sako Viešpats. – Mano Dvasia, kuri yra ant tavęs, ir mano žodžiai, kuriuos tau daviau, nepaliks tavęs nei tavo vaikų, nei vaikaičių nuo dabar ir per amžius“, – sako Viešpats.