Izaijo 6 KBV

1. Karaliaus Uzijo mirties metais mačiau Viešpatį didingame ir išaukštintame soste. Jo rūbas pripildė šventyklą.

2. Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo po šešis sparnus: dviem jie dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido.

3. Jie šaukė vienas kitam: „Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats! Visa žemė pilna Jo šlovės!“

4. Durų atramos sudrebėjo nuo šauksmo, o namai prisipildė dūmų.

5. Aš tariau: „Vargas man, esu žuvęs! Aš – žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!“

6. Vienas serafas atskrido prie manęs. Jis laikė rankoje žėruojančią anglį, kurią buvo pasiėmęs replėmis nuo aukuro.

7. Jis palietė ja mano lūpas ir tarė: „Štai ji palietė tavo lūpas, tavo kaltė panaikinta, nuodėmė apvalyta!“

8. Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: „Ką man siųsti? Kas bus mūsų pasiuntinys?“ Aš atsiliepiau: „Aš čia, siųsk mane!“

9. Jis atsakė: „Eik ir sakyk šiai tautai: „Ir toliau girdėkite, bet nesupraskite, ir toliau žiūrėkite, bet nematykite.“

10. Užkietink širdį šitos tautos, apkurtink jos ausis ir aptemdyk akis, kad nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų širdimi, neatsiverstų ir nebūtų pagydyta.“

11. Aš klausiau: „Ar ilgai, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Kol miestai ištuštės ir bus be gyventojų, namai – be žmonių, o kraštas pavirs dykyne.

12. Viešpats ištrems žmones toli; kraštas visiškai ištuštės.

13. Jei iš jų liks dešimtoji dalis ir jie sugrįš, vėl bus naikinami. Tačiau kaip nukirtus uosį ar ąžuolą lieka kelmas, taip šventoji sėkla bus jų kelmas.“