Izaijo 66 LBDKAN

1. Taip kalba VIEŠPATS: „Dangus – mano sostas, o žemė – suolelis mano kojoms. Kur tie namai, kuriuos galėtumėte man pastatyti? Kur ta mano poilsio vieta?

2. Mano ranka sukūrė visa tai, visa tai mano“, – tai VIEŠPATIES žodis. „Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir besisielojančiu, drebančiu nuo mano žodžio.

3. Aukoti jautį ar užmušti žmogų, skersti aviną ar nusukti šuniui sprandą, aukoti grūdus ar lieti kiaulės kraują, deginti smilkalus kaip priminimo auką stabui – tai keliai, labai mėgstami žmonių, kuriems malonios jų bjauriosios apeigos.

4. Bet aš jiems parinksiu sunkius bandymus ir užleisiu ant jų, ko jie bijo, dėl to, kad niekas neatsiliepė, kai šaukiau, nesiklausė, kai jiems kalbėjau, dėl to, kad jie darė, kas bloga mano akyse, ir rinkosi, kas priešinga mano norui, –

5. klausykitės VIEŠPATIES žodžio, kurie drebate nuo jo balso. – Jūsų tautiečiai, kurie jūsų neapkenčia ir atstumia dėl mano vardo, sako: ‘Teparodo VIEŠPATS savo šlovę, kad galėtume jūsų džiaugsmu pasidžiaugti’. Tačiau jie bus sugėdinti“.

6. Griausmas veržiasi iš miesto, balsas – iš Šventyklos. Tai balsas VIEŠPATIES, atlyginančio priešams už jų darbus.

7. Dar nesuremta skausmų, ji gimdo. Pirmiau negu užklumpa gimdymo skausmai, ji saugiai pagimdo sūnų.

8. Kas girdėjo tokį dalyką? Kas regėjo ką nors panašaus? Ar gali kraštas įsikurti per vieną dieną arba tauta gimti vienu akimirksniu? Tačiau Sionas, gimdymo skausmams vos prasidėjus, pagimdė savo vaikus!

9. „Argi aš atvesiu motiną ligi gimdymo skausmų ir neleisiu kūdikiui gimti?“ – sako VIEŠPATS. „Arba leidęs pradėti užversiu įsčias?“ – sako tavo Dievas.

10. Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite dėl jos linksmi visi, kurie ją mylite! Džiūgaukite kartu su ja visi, kurie dėl jos liūdėjote!

11. Maitinkitės ir pasisotinkite jos krūtų paguoda, gerkite su džiaugsmu iš jos šlovingų krūtų!

12. Juk taip kalba VIEŠPATS: „Užliesiu jus gerove lyg upe, tautų turtais lyg išsiliejusia srove. Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių.

13. Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus; Jeruzale jūs būsite paguosti“.

14. Kai tai išvysite, pradžiugs jūsų širdys, sužaliuos jūsų kaulai nelyginant žolė. Savo tarnams VIEŠPATS apreikš savo ranką, o savo priešams – savo pyktį.

15. Štai ateis VIEŠPATS kaip ugnis, o jo vežimai bus tarsi viesulas, kad išlietų savo pyktį deginančia kaitra, savo bausmę – ugnies liepsnomis.

16. Ugnimi ir kalaviju VIEŠPATS teis žmoniją; daug bus VIEŠPATIES aukų.

17. „Visi, kas pasišvenčia ir apsivalo, eidami į alkus kaip stabo sekėjai, kas valgo kiaulieną, roplius ir peles, pražus drauge su savo darbais ir užmojais“, – tai VIEŠPATIES žodis.

18. „Ateinu surinkti visų tautų ir giminių. Jos ateis ir išvys mano šlovę.

19. Duosiu jiems ženklą, o tuos iš jų, kurie bus išlikę, pasiųsiu pas tautas: Taršišą, Putą ir Ludą, Mešechą, Tubalą ir Javaną, į tolimąsias salas, kurios niekuomet negirdėjo apie mano garsą ir neregėjo mano šlovės. Jie paskelbs tautoms mano garbę.

20. Ir iš visų tautų, – sako VIEŠPATS, – jie pargabens jūsų brolius kaip atnašą VIEŠPAČIUI ant arklių ir vežimais, neštuvais, ant mulų ir kupranugarių. Atgabens juos į Jeruzalę, mano šventąjį kalną, – sako VIEŠPATS, – kaip izraelitai neša savo atnašą švariuose induose.

21. Kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais“, – sako VIEŠPATS.

22. „Kaip naujieji dangūs ir naujoji žemė, kuriuos aš kuriu, gyvuos mano akivaizdoje, – tai VIEŠPATIES žodis, – taip gyvuos tavo giminė ir tavo vardas.

23. Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą visa žmonija ateis manęs pagarbinti, – sako VIEŠPATS. –

24. Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų, kurie maištavo prieš mane; kirminas juose nemirs, jų ugnis niekada nebus užgesinta, jie bus bjaurastis visai žmonijai“.