Jokūbo 1 LBD

1. Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, siunčia sveikinimus dvylikai giminių išeivijoje.

2. Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus.

3. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę,

4. o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys.

5. Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.

6. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo.

7. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties –

8. toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.

9. Tegul didžiuojasi suvargęs brolis savo išaukštinimu,

10. o turtingasis savo pažeminimu, nes jis išnyks kaip lauko gėlė.

11. Juk pakyla kaitri saulė, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta. Taip sunyks ir turtuolis savo keliuose.

12. Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems.

13. Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo.

14. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas.

15. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.

16. Nesiduokite suklaidinami, mano mylimi broliai!

17. Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų.

18. Savo valia jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi jo kūrinių pirmienos.

19. Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.

20. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.

21. Todėl atsižadėję bet kokios netyrybės bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas.

22. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.

23. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje.

24. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.

25. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės Įstatymą ir jo laikosi, kas tampa nebe užuomarša klausytojas, o darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą.

26. Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.

27. Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu.