Jeremijo 11 KBV

1. Viešpats kalbėjo Jeremijui:

2. „Klausyk sandoros žodžių ir kalbėk Judo žmonėms bei Jeruzalės gyventojams.

3. Sakyk jiems: „Taip sako Viešpats: „Prakeiktas žmogus, kuris nepaklūsta šitos sandoros žodžiams,

4. kuriuos Aš įsakiau jūsų tėvams, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies, iš geležies krosnies. Pakluskite mano balsui ir elkitės taip, kaip jums įsakiau, tai būsite mano tauta, o Aš būsiu jūsų Dievas,

5. kad ištesėčiau priesaiką, kurią daviau jūsų tėvams, jog paveldės šalį, tekančią pienu ir medumi.“ Tada aš atsiliepiau: „Tebūna taip, Viešpatie!“

6. Paskui Viešpats man tarė: „Skelbk visus šiuos žodžius Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, sakydamas: „Klausykite šitos sandoros žodžių ir juos vykdykite!

7. Aš įsakmiai raginau jūsų tėvus, kai juos vedžiau iš Egipto, ir iki šios dienos, sakydamas: „Pakluskite mano balsui.“

8. Tačiau jie neklausė, bet vykdė savo piktų širdžių užgaidas. Todėl Aš įvykdysiu jiems visus sandoros žodžius, kuriuos buvau jiems įsakęs, bet jie nesilaikė.“

9. Viešpats vėl man kalbėjo: „Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai rengia sąmokslą;

10. jie nusikalsta kaip jų protėviai, kurie atsisakė klausyti mano žodžių: jie seka svetimus dievus ir tarnauja jiems. Izraelis ir Judas sulaužė mano sandorą, kurią sudariau su jų tėvais.

11. Todėl taip sako Viešpats: „Aš užleisiu jiems nelaimę, iš kurios jie negalės ištrūkti, ir nors jie šauksis manęs, Aš jų neišklausysiu.

12. Tada Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie smilkė, bet tie niekuo jiems nepadės nelaimės metu.

13. Judai, kiek tavo miestų, tiek tavo dievų; kiek Jeruzalėje gatvių, tiek pasistatėte gėdingų aukurų smilkyti Baalui!

14. Taigi tu nesimelsk už šitą tautą ir nekelk balso užtardamas juos. Aš jų neišklausysiu, kai jie šauksis manęs suspaudimo metu.

15. Ką darai, mano mylimoji, mano namuose po savo begėdysčių su daugeliu? Ar šventa mėsa nukreips nuo tavęs nelaimę, kai tu darai pikta ir džiaugiesi?“

16. Žaliuojančiu, gražiu, vaisingu alyvmedžiu Viešpats vadino tave; dabar Jis ūžiančia ugnimi degina jo lapus ir šakas!

17. Kareivijų Viešpats, kuris pasodino tave, nusprendė siųsti tau nelaimę už Izraelio ir Judo nusikaltimus, kuriais jie užsitraukė Viešpaties rūstybę, smilkydami Baalui.

18. Viešpats man apreiškė, ir aš supratau; tada Tu parodei man jų piktus darbus.

19. Aš buvau kaip paklusnus avinėlis, vedamas pjauti, nežinojau, kad jie ruošė planus prieš mane: „Sunaikinkime medį ir jo vaisius! Išraukime jį iš gyvųjų žemės, kad užmirštų jo vardą!“

20. Kareivijų Viešpatie, kuris teisi teisingai ir ištiri žmogaus širdį ir inkstus, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau pavedžiau savo bylą.

21. Taip sako Viešpats apie Anatoto vyrus, kurie ieško mano gyvybės, sakydami: „Nepranašauk Viešpaties vardu, kad mes tavęs nenužudytume!“

22. Taigi kareivijų Viešpats sako: „Aš juos nubausiu; jų jaunuoliai žus nuo kardo, o jų sūnūs ir dukterys mirs badu.

23. Niekas iš jų neišliks, kai užleisiu nelaimę ant Anatoto žmonių jų aplankymo metu.“