Jeremijo 11 LBD

1. Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Klausykitės šios Sandoros nuostatų!

2. Paskelbk juos Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams

3. sakydamas: ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Prakeiktas žmogus, kuris nesilaiko šios Sandoros nuostatų,

4. nuostatų, kuriais įpareigojau jūsų tėvus tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, iš tos geležies lydyklos, būtent: Pakluskite man ir laikykitės jų, kaip įsakiau, kad būtumėte mano tauta, o aš būčiau jūsų Dievas,

5. idant galėčiau ištesėti priesaiką, kurią daviau jūsų tėvams, jog duosiu jiems kraštą, plūstantį pienu ir medumi, tą kraštą, kurį šiandien turite’“. – „Tikrai taip, VIEŠPATIE!“ – atsakiau.

6. VIEŠPATS man tarė: „Paskelbk visus šiuos nuostatus Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse sakydamas: ‘Klausykite šios Sandoros nuostatų ir vykdykite juos’.

7. Juk aš primygtinai vis įspėdavau ir įspėdavau jūsų tėvus paklusti man, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, ir nesilioviau tai daręs iki šios dienos.

8. Bet jie neklaũsė, nekreipė nė dėmesio. Visi kaip vienas elgėsi pagal savo nedoros širdies polinkius. Todėl užleidau ant jų visas bausmes pagal šios Sandoros nuostatus, kurių jie nesilaikė, kaip buvau jiems įsakęs“.

9. VIEŠPATS tarė man: „Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai surengė suokalbį.

10. Jie grįžo prie nusikaltimų savo protėvių, kurie atsisakė klausyti mano žodžių. Be to, jie nuėjo pas svetimus dievus jų garbinti, o Sandorą, kurią buvau sudaręs su jų tėvais, Izraelio namai ir Judo namai sulaužė“.

11. Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, siųsiu jiems nelaimę, kurios jie nepajėgs išvengti. Nors jie manęs šauksis, aš jų negirdėsiu.

12. Kai Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie degina aukas, kad gelbėtų, tie dievai nelaimėje jiems nieko nepadės.

13. Kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai! Kiek Jeruzalėje gatvių, tiek aukurų pasistatėte Gėdai, aukurų aukoms Baalui deginti.

14. O tu nesimelsk už šią tautą! Neužtark jų nei prašymu, nei malda! Aš negirdėsiu, kai jie šauksis manęs savo nelaimės metu“.

15. Kokią teisę turi mano mylimoji būti mano Namuose, kai ji daro bjaurius darbus? Ar gãli įžadai ir aukų mėsa atitolinti nuo tavęs nelaimę? Argi per juos pabėgsi nuo pavojaus?

16. „Žaliuojantis alyvmedis, malonus akims“ – taip VIEŠPATS praminė tave. Bet dabar jis tarsi didžiu perkūno trenksmu padega jo lapus, ir liepsnoja jo šakos.

17. Galybių VIEŠPATS, kuris tave pasodino, nutarė siųsti tau nelaimę už nedorus Izraelio ir Judo namų darbus. Degindami aukas Baalui, jie įpykdė mane.

18. VIEŠPATS man tai apreiškė, aš buvau įspėtas. Tik tada tu leidai man permatyti jų užmačias!

19. Mat aš buvau lyg patiklus avinėlis, vedamas pjauti, ir net nenujaučiau, kad jie slapta prieš mane mezga sąmokslus: „Sunaikinkime medį su jo vaisiais, išraukime jį iš gyvųjų žemės, kad jo nė vardas nebebūtų minimas“.

20. Bet tu, Galybių VIEŠPATIE, sprendi teisingai, ištiri jausmus ir širdį! Leisk man pamatyti, kaip jiems keršysi, nes tau patikėjau savo reikalą!

21. Todėl taip kalba VIEŠPATS Anatoto žmonėms, besistengiantiems mane užmušti ir sakantiems: „Nepranašauk VIEŠPATIES vardu, jeigu nenori mirti nuo mūsų rankos“.

22. Taigi taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Tikėk manimi, nubausiu juos! Jų jauni vyrai kris nuo kalavijo, jų sūnūs ir dukterys mirs iš bado.

23. Neliks jiems jokio likučio, nes sukelsiu nelaimę prieš Anatoto žmones – jų pražūties metą“.