Jeremijo 15 LBDKAN

1. VIEŠPATS tarė man: „Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtartų, ir tai mano širdis prie šios tautos nelinktų. Varyk juos man iš akių, tegu jie eina sau!

2. Jeigu jie klaustų: ‘Kur mes eisime?’ – atsakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Kas paženklintas marui, tas mirs maru; kas paženklintas kalavijui, tas žus nuo kalavijo; kas paženklintas badui, tas mirs nuo bado; kas paženklintas nelaisvei, tas išeis į nelaisvę!

3. Keturias rykštes nutariau jiems skirti, – tai VIEŠPATIES žodis: kalaviją, kad mirtį neštų, šunis, kad kūnus tąsytų, padangių paukščius ir lauko žvėris, kad surytų ir sudraskytų.

4. Padarysiu juos siaubu visoms karalystėms žemėje kaip bausmę už tai, ką Judo karalius Manasas, Ezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje’.

5. Kam tavęs bus gaila, Jeruzale, kas tave paguos? Kas sustos tavęs paklausti, kaip gyvuoji?

6. Tu pati mane atmetei, – tai VIEŠPATIES žodis, – tu pati man atgręžei nugarą. Todėl pakėliau prieš tave ranką, kad tave sunaikinčiau, nes pavargau besigailėdamas.

7. Išvėčiau juos vėtykle po žemės gyvenvietes. Atėmiau vaikus, sunaikinau savo tautą, nes jie atsisakė pasukti iš savo kelių.

8. Jų našlių buvo daugiau negu jūros smilčių. Atvedžiau jiems – motinoms ir jaunuoliams – niokotoją viduryje dienos. Leidau, kad juos staiga užkluptų sąmyšis ir siaubas.

9. Septynetą pagimdžiusioji alpsta, merdi, gaudydama orą. Jos saulė nusileido dienai nesibaigus; ji sugėdinta, apimta nevilties. Jų likutį atiduosiu kalavijui, jų priešams į rankas“, – tai VIEŠPATIES žodis.

10. Vargas man, motina mano, kad pagimdei mane – žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą! Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas, tačiau visi mane keikia.

11. Bet prisiekiu tau, VIEŠPATIE, kad dėl jų labo tau tarnavau, užtariau tau priešą, pavojaus ir nelaimės ištiktą.

12. „Ar gali kas sutrupinti geležį, ypač geležį iš šiaurės, geležį, maišytą su variu?

13. Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti kaip atpildą už tavo nuodėmes, padarytas visose tavo valdose.

14. Padarysiu tave vergu priešų krašte, kurio tu nepažįsti; mano pyktis užkūrė ugnį, kuri jus sudegins“.

15. Ak, tu žinai! VIEŠPATIE, atmink mane! Pasirūpink manimi! Atkeršyk už mane mano persekiotojams! Nepasiduok savo kantrybei! Neleisk man pražūti ir atmink, jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus!

16. Gavęs tavo žodžius, juos ryte prarijau; tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!

17. Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis. Tavo rankos paliestas vienišas sėdėjau, nes mane pripildei apmaudo.

18. Kodėl mano skausmui nėra galo, o mano žaizda tokia pikta, jog nesiduoda gydoma? Ak, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis, vandenys, kuriais negalima pasitikėti!

19. Taip kalba VIEŠPATS: „Jei atsigręši, atnaujinsiu tave, ir vėl būsi mano tarnas. Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas nevertinga, tu vėl būsi tarsi mano lūpos. Tegu jie gręžiasi į tave, o tu nesigręžk į juos!

20. Tuomet padarysiu tave šiai tautai tvirtu vario mūru. Nors jie ir puls tave, tavęs neįveiks, nes aš esu su tavimi, kad tau padėčiau ir tave gelbėčiau, – tai VIEŠPATIES žodis. –

21. Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų, iš negailestingų nagų tave išvaduosiu“.