Jeremijo 16 KBV
1. Viešpats kalbėjo man:
2. „Tau nevalia vesti žmonos ir turėti sūnų ar dukterų šioje vietoje,
3. nes Viešpats taip sako apie sūnus ir dukteris, gimstančius šitoje vietoje, ir apie jų motinas ir tėvus:
4. „Baisia mirtimi jie mirs! Jų niekas neapraudos ir nepalaidos, jie bus kaip mėšlas laukuose! Nuo kardo ir bado jie žus, jų lavonais mis padangių paukščiai ir laukiniai žvėrys.“
5. Taip sako Viešpats: „Neik į namus, kuriuose gedulas, neraudok ir neužjausk jų, nes Aš atėmiau iš šitos tautos savo ramybę, malonę ir pasigailėjimą.
6. Dideli ir maži mirs šitoje šalyje; jų nepalaidos ir neapraudos, nesiraižys dėl jų ir plikai nenusiskus.
7. Nelauš duonos gedinčiam, nepaguos dėl mirusio ir neduos gerti paguodos taurės dėl tėvo ar motinos.
8. Tau nevalia eiti į puotos namus ir ten sėdėti, valgyti ir gerti su jais.
9. Nes taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: „Aš nutildysiu šitoje vietoje, jums matant, džiaugsmo ir linksmybės balsą, jaunikio ir jaunosios balsą.“
10. Kai tu praneši šitai tautai visus tuos žodžius ir jie klaus: „Kodėl Viešpats paskelbė mums šitą didelę nelaimę? Kokia yra mūsų nuodėmė, kuo nusikaltome Viešpačiui, mūsų Dievui?“,
11. tada jiems atsakyk: „Nes jūsų tėvai paliko mane, – sako Viešpats, – sekė svetimus dievus, jiems tarnavo ir juos garbino, o mane paliko ir mano įstatymo nesilaikė.
12. Jūs elgiatės dar blogiau negu jūsų tėvai, nes štai jūs vykdote savo piktos širdies užgaidas, o manęs neklausote.
13. Aš išmesiu jus iš šitos šalies į šalį, kurios nežinote nei jūs, nei jūsų tėvai, ir ten dieną bei naktį tarnausite svetimiems dievams, nes Aš neberodysiu jums savo malonės.
14. Tačiau štai ateina dienos, – sako Viešpats, – kai nebus sakoma: „Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė Izraelio tautą iš Egipto žemės“, bet
15. sakys: „Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš šiaurės ir iš visų šalių, kuriose jie buvo išsklaidyti.“ Aš juos sugrąžinsiu į jų žemę, kurią daviau jų tėvams.
16. Aš pasiųsiu daug žvejų, kurie žvejos juos; po to pasiųsiu daug medžiotojų, kurie juos medžios kalnuose ir kalvose bei uolų plyšiuose.
17. Mano akys stebi visus jų kelius, jie negali nuo manęs pasislėpti, mano akys mato jų kaltę.
18. Visų pirma Aš dvigubai atlyginsiu jiems už jų nusikaltimus, nes jie suteršė mano žemę ir mano paveldėjimą pripildė savo šlykščiais ir bjauriais stabais.“
19. Viešpatie, Tu esi mano stiprybė ir mano tvirtovė, mano priebėga nelaimės metu! Pas Tave ateis tautos iš žemės pakraščių ir sakys: „Mūsų tėvai paveldėjo tik apgaulę, tuštybę ir stabus, kurie jiems nieko nepadėjo.“
20. Ar gali žmogus pasidaryti dievų? Juk jie ne dievai!
21. „Todėl štai Aš leisiu jiems patirti savo ranką ir galią ir jie žinos, kad mano vardas yra Viešpats.“