Jeremijo 18 LBDKAN

1. Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:

2. „Kelkis ir eik į puodžiaus dirbtuvę. Ten perduosiu tau, ką noriu pasakyti“.

3. Tad aš ir nuėjau į puodžiaus dirbtuvę. Jis kaip tik triūsė prie žiestuvo.

4. Jei žiedžiamasis puodas išeidavo nevykęs, kai molis būdavo puodžiaus rankose, jis perdirbdavo molį į kitą puodą, koks jam labiausiai patikdavo.

5. Tuomet mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

6. „Argi negaliu ir aš su jumis, Izraelio namai, pasielgti kaip šis puodžius? – tai VIEŠPATIES žodis. – Iš tikrųjų kaip molis puodžiaus rankose, taip mano rankoje esate jūs, Izraelio namai.

7. Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad išrausiu ją iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu,

8. bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti.

9. O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės,

10. bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo žadėjau ją laiminti.

11. Taigi dabar pasakyk Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Būkite budrūs! Aš rengiu jums nelaimę ir puoselėju užmojį. Grįžkite kiekvienas iš savo nedoro kelio, taisykite savo kelius ir darbus’.

12. Tačiau jie atsakys: ‘Tuščios pastangos! Laikysimės savo užmačių; kiekvienas mūsų elgsis pagal savo nedoros širdies užsispyrimą’“.

13. Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Klauskite tautų, ar kuri yra ką panašaus girdėjusi? Tikrai pasibaisėtinai pasielgė mergelė, Izraelio tauta!

14. Ar akmenys pasitraukia iš dirvų, Libano sniegynai iš uolėtų aukštumų? Ar išsenka trykštančios versmės, šalto vandens kalnų upės?

15. Tačiau mano tauta mane pamiršo: ji degina smilkalus niekingiems stabams! Jie išklysta iš savo kelio, iš seniai pramintų takų, ir nori eiti šunkeliais, o ne vieškeliu.

16. Jie pavertė savo kraštą siaubo vieta, amžina pajuoka; kas tik keliaus per jį, tas pasibaisės ir linguos galvą.

17. Kaip vėjas iš rytų išblaškysiu juos priešų akivaizdoje. Nugarą, o ne veidą aš jiems atgręšiu jų nelaimės dieną“.

18. „Eikite šen! – sakė jie. – Surenkime sąmokslą prieš Jeremiją, nes ir be jo niekada nestigs nei kunigų mokymo, nei išminčių patarimo, nei pranašų žodžio. Eikite šen! Sunaikinkime jį jo paties liežuviu; dėmėkimės visa, ką jis sako“.

19. Atkreipk dėmesį į mane, VIEŠPATIE! Klausykis, ką sako mano priešai!

20. Ar galima už gera atlyginti piktu? Jie man duobę iškasė, norėdami nužudyti. Atmink, kaip aš stovėjau prieš tave, kalbėdamas dėl jų gero, nukreipdamas nuo jų tavo pyktį!

21. Todėl atiduok jų vaikus badui, sunaikink juos pačius kalaviju. Tebūna jų žmonos bevaikės ir našlės! Teišguldo jų vyrus maras, o jų jaunuolius – kalavijas kare.

22. Teaidi šauksmai iš jų trobų, kai tu staiga atvesi niokotojų gaują, nes jie iškasė duobę man pagauti, jie paspendė spąstus mano kojoms.

23. Bet tu, VIEŠPATIE, gerai žinai visus jų kėslus mane nužudyti. Atgailos už jų nusikaltimą nepriimk, neištrink jų nuodėmės iš savo akių! Parblokšk juos savo akivaizdoje, įpykęs elkis su jais negailestingai!