Jeremijo 2 KBV

1. Viešpats kalbėjo:

2. „Eik ir šauk Jeruzalei, sakydamas: „Taip sako Viešpats: „Aš atsimenu tavo jaunystės ištikimybę, tavo meilę, kai buvai sužadėtinė, kaip tu mane sekei dykumoje, neapsėtoje žemėje;

3. Izraelis buvo šventas Viešpačiui, Jo derliaus pirmasis vaisius. Kas jį skriaudė, nusikalto, nelaimė juos ištiko.“

4. Klausykite Viešpaties žodžio, Jokūbo namai ir visos Izraelio giminės:

5. „Kokią neteisybę rado manyje jūsų tėvai, kad jie nutolo nuo manęs, sekė tuštybę ir patys tapo tušti.

6. Jie nekláusė: „Kur yra Viešpats, kuris mus išvedė iš Egipto šalies, vedė dykumoje, stepių ir daubų krašte, išdžiūvusioje ir tamsioje žemėje; krašte, per kurį niekas nekeliauja ir kuriame joks žmogus negyvena?“

7. Juk Aš jus atvedžiau į derlingą šalį ir leidau naudotis jos vaisiais ir gėrybėmis. Bet jūs atėję sutepėte mano kraštą, mano nuosavybę padarėte bjaurią.

8. Kunigai nekláusė: „Kur yra Viešpats?“, įstatymo sargai nepažino manęs, ganytojai sukilo prieš mane, pranašai pranašavo Baalo vardu ir sekė tai, kas neturi vertės.

9. Todėl bylinėsiuosi su jumis, – sako Viešpats, – ir su jūsų vaikų vaikais.

10. Eikite į Kitimų salas ir pažiūrėkite arba pasiųskite į Kedarą ir atidžiai ieškokite, ar ten yra kas nors panašaus?

11. Ar yra kuri tauta, pakeitusi savo dievus, kurie nėra dievai? Bet mano tauta iškeitė savo šlovę į tai, kas yra be vertės.

12. Stebėkitės dėl to, dangūs, išsigąskite ir būkite sukrėsti, – sako Viešpats. –

13. Nes dvi piktybes padarė mano tauta: ji paliko mane, gyvojo vandens šaltinį, ir išsikasė kiaurų šulinių, kurie nesulaiko vandens.

14. Argi Izraelis vergas? Argi jis gimęs vergu? Kodėl jis tapo grobiu?

15. Jauni liūtai riaumojo prieš jį ir staugė. Jie pavertė šalį dykyne, miestai sudeginti ir be gyventojų.

16. Nofo ir Tachpanheso sūnūs sudaužė tavo karūną.

17. Argi ne pats tai užsitraukei, palikdamas Viešpatį, savo Dievą, kai Jis tave vedė keliu?

18. O dabar kodėl bėgi į Egiptą Šihoro vandens gerti ar į Asiriją gerti upės vandens?

19. Tavo paties nedorybė nubaus tave ir tavo nuklydimas pamokys tave. Todėl pažink ir pamatyk, kaip negẽra ir kartu yra tai, kad tu palikai Viešpatį ir nėra tavyje mano baimės“, – sako Viešpats, kareivijų Dievas.

20. „Aš jau seniai sulaužiau tavo jungą, sutraukiau pančius, ir tu sakei: „Nenusikalsiu.“ Tačiau ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu žaliu medžiu tu klaidžiojai paleistuvaudamas.

21. Aš tave pasodinau kaip taurų vynmedį, tikrą želmenį. Kaip tu išsigimei į laukinį vynmedį?

22. Nors nusipraustum šarmu ir muilu, tačiau tavo kaltė liks mano akivaizdoje“, – sako Viešpats Dievas.

23. „Kaip tu gali sakyti: „Aš nesusitepiau, nesekiojau paskui Baalą.“? Pažvelk į savo kelius slėnyje, pagalvok, ką darei. Tu – laukinė kupranugarė, pasileidusi savo keliais,

24. laukinė asilė, pripratusi prie dykumos, kuri geisdama uodžia orą. Kas gali ją sulaikyti? Jos ieškantieji nenuvargs, bet suras ją jos mėnesį.

25. Saugok savo koją, kad nebūtų basa, ir savo gerklę nuo troškulio. Bet tu sakai: „Nėra vilties. Aš myliu svetimuosius ir seksiu paskui juos.“

26. Kaip gėdisi vagis, kai jį pagauna, taip bus sugėdintas Izraelis: karaliai, kunigaikščiai, kunigai ir pranašai,

27. kurie sako medžiui: „Tu mano tėvas“, ir akmeniui: „Tu mane pagimdei.“ Jie nusisuko ir atgręžė man nugarą. Bet savo nelaimės metu jie sako: „Kelkis ir gelbėk mus.“

28. Kurgi tavo dievai, kuriuos pasidarei? Jie teatsikelia ir, jei gali, tepadeda tau nelaimės metu. Judai, juk kiek tavo miestų, tiek dievų.

29. Ar jūs bylinėsitės su manimi? Jūs visi man nusikaltote“, – sako Viešpats.

30. „Veltui Aš baudžiau jūsų vaikus, jie nepriėmė pamokymo. Jūsų pačių kardas prarijo pranašus kaip naikinantis liūtas.

31. O karta, stebėkite Viešpaties žodį! Argi Aš buvau dykuma Izraeliui arba tamsi šalis? Kodėl mano tauta sako: „Mes esame viešpačiai, nebegrįšime pas Tave“?

32. Ar mergaitė pamiršta savo papuošalus, nuotaka – savo apdarą? Bet mano tauta jau seniai pamiršo mane.

33. Kaip puikiai tu moki ieškoti meilės! Tu išmokei nedoras moteris savo kelių.

34. Tavo drabužių kraštai sutepti nekaltai nužudytųjų krauju. Jo netgi nereikia ieškoti, jis aiškiai matomas ant tavęs.

35. Tačiau tu sakai: „Aš nekalta, Jo rūstybė nusigręš nuo manęs.“ Aš apkaltinsiu tave, nes sakei: „Nenusidėjau.“

36. Ko tu blaškaisi, keisdama savo kelius? Ir Egiptas nuvils tave, kaip Asirija apvylė.

37. Iš ten tu irgi išeisi, užsidėjusi rankas ant galvos, nes Viešpats atmetė tuos, kuriais pasitikėjai, ir nieko iš jų nelaimėsi.“