Jeremijo 2 LBD

1. Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

2. „Eik ir paskelbk Jeruzalei, kad ji išgirstų: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Aš atmenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kai tu mylėjai mane, būdama sužadėtine, sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę.

3. Šventà VIEŠPATIES nuosavybė buvo Izraelis, jo pjūties pirmasis derlius. Ryjantys jį užsitraukia kaltę, nelaimė juos ištinka’“, – tai VIEŠPATIES žodis.

4. Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Jokūbo namai ir vi̇̀sos Izraelio namų giminės!

5. Taip kalba VIEŠPATS: „Kokią ydą manyje rado jūsų tėvai, kad atsitraukė taip toli nuo manęs? Eidami paskui beverčius stabus, jie patys pasidarė beverčiai.

6. Jie niekuomet nepakláusė: ‘Kurgi tas VIEŠPATS, išvedęs mus iš Egipto žemės, dykumoje mums rodęs kelią per tyrlaukius ir smėlio daubas, per sausą ir pavojingą kraštą, per kraštą, kuriuo niekas nekeliauja, kuriame negyvena joks žmogus?’

7. Kai atvedžiau jus į sodų kraštą, kad mistumėte jo gausiais vaisiais, jūs įžengėte ir suteršėte mano kraštą, mano nuosavybę padarėte pasibjaurėtiną.

8. Kunigai nepakláusė: ‘Kur yra VIEŠPATS?’ Įstatymo aiškintojai manęs nepaisė, ganytojai maištavo prieš mane. Pranašai kalbėjo Baalo vardu ir vaikėsi bejėgius stabus.

9. Todėl dar kartą šauksiu jus į teismą, – tai VIEŠPATIES žodis, – net jūsų vaikų vaikus šauksiu į teismą.

10. Nukeliaukite į Kitimų pajūrį ir pasižvalgykite, pasiųskite ką nors į Kedarą ir atidžiai apsvarstykite, ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta?

11. Ar pakeitė kuri nors tauta savo dievus? Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai! O mano tauta išmainė mano Šlovę į bejėgius stabus!

12. Išsigąskite dėl to, dangūs, drebėkite iš siaubo, – tai VIEŠPATIES žodis! –

13. Juk mano tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, kiauras talpyklas, nelaikančias vandens.

14. Ar Izraelis vergas? Ar gimė jis vergijoje? Jei ne, tai kodėl jis virto grobiu?

15. Kodėl ant jo riaumoja ir urzgia liūtai? Jie pavertė jo kraštą tyrais, jo miestai – dyki apanglėję griuvėsiai.

16. Net Nofo ir Tachpanheso žmonės skuta tavo viršugalvį.

17. Ar ne todėl, kad tu palikai VIEŠPATĮ, savo Dievą?

18. O dabar kas tau iš to, jei bėgtum į Egiptą ir gertum Šihoro vandenį? Kas tau iš to, jei eitum į Asiriją ir gertum Upės vandenį?

19. Tavo paties nedorumas nubaus tave, tavo atsimetimas nuo manęs pasmerks tave. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau palikti VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir neturėti mano Baimės, – tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis.

20. Tu jau seniai sulaužei savo jungą, sutraukei savo pančius, tardama: ‘Netarnausiu!’ Ant kiekvienos aukštos kalvos, po bet kokiu kupliu medžiu tu kaip kekšė tysojai.

21. Ogi aš buvau tave pasodinęs it geriausią vynmedį, tikrai taurios rūšies! Kaip tu galėjai pavirsti bjauriu laukiniu vynmedžiu?

22. Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, – tai Viešpaties DIEVO žodis. –

23. Kaipgi gali sakyti: ‘Aš nesu suteršta! Baalams iš paskos nelaksčiau’? Pažvelk, kaip elgeisi Slėnyje! Suprask, ką padarei! Tu – ūmi, jauna kupranugarė, šuoliais lakstanti be tikslo,

24. laukinė asilė, įjunkusi į dykumą, uostydama vėją savo įkarštyje; pagautą geismo, kas gali ją sulaikyti? Visi, kas jos geidžia, be vargo ją suras, kai jai užeis vaikymosi metas.

25. Tausok savo kojas, jos kone basos, o savo gerklę gelbėk nuo troškulio! Bet tu sakai: ‘Ne! Nė nesivi̇̀lk! Aš myliu svetimus dievus ir paskui juos seksiu’.

26. Kaip sučiuptas vagis susigėsta, taip bus sugėdinti Izraelio žmonės: jie patys, jų karaliai ir didžiūnai, kunigai ir pranašai.

27. Tie, kurie sako medžio gabalui: ‘Tu – mano tėvas!’ ir akmeniui: ‘Tu mane pagimdei!’, man atgręžė nugarą, o ne veidą, tačiau, bėdai užėjus, šaukia: ‘Ateik ir gelbėk mus!’

28. Kurgi tie tavo dievai, kurių prisidirbai? Tegu jie ateina! Ar išgelbės jie tave, kai tu bėdoje? Juk kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai! Kiek gatvių Jeruzalėje, tiek aukurų pasistatėte Baalui.

29. Kaip galite dar maldauti manęs? Jūs visi maištavote prieš mane, – tai VIEŠPATIES žodis. –

30. Veltui plakiau jūsų vaikus, jie nesileido mokomi. Jūsų pačių kalavijas surijo jūsų pranašus lyg plėšrus liūtas“.

31. O jūs, ši karta, imkite į širdį VIEŠPATIES žodį: „Argi Izraeliui aš buvau lyg dykuma, lyg tamsybių šalis? Kodėl mano tauta sako: ‘Esame laisvi! Daugiau pas tave nebeateisime’?

32. Ar gãli pamiršti mergaitė savo puošmenas ir nuotaka savo kaspinus? Tačiau mano tauta mane pamiršo jau nebesuskaitomas dienas.

33. Kaip lengvai tu surandi kelią, kai ieškai meilužių! Savo nedorumu tu mokei kaip elgtis net pačias nedoriausias moteris!

34. Net tavo drabužių kraštai apskretę nuo nekaltų varguolių kraujo! Jie – ne vagys, pagauti įsilaužiant,

35. o tu vis dėlto sakai: ‘Aš nekalta! Jo pyktis tikrai manęs nepalietė!’ Štai ir teisiu tave dėl to, kad sakei: ‘Nenusidėjau’.

36. Ko taip bėgioji, kaitaliodama savo kelius? Tu būsi ir Egipto apvilta, kaip turėjai apsivilti Asirija.

37. Ir iš ten išeisi, susiėmusi rankomis galvą, nes VIEŠPATS atmetė tuos, kuriais tu pasitiki. Gerovės su jais nesulauksi!