Jeremijo 20 KBV

1. Kunigas Pašhūras, Imero sūnus, vyriausiasis Viešpaties namų prižiūrėtojas, girdėjo Jeremiją pranašaujant.

2. Tada, nuplakdinęs pranašą Jeremiją, įtvėrė jį į šiekštą aukštutiniuose Benjamino vartuose, prie Viešpaties namų.

3. Kai rytą Pašhūras išlaisvino Jeremiją iš šiekšto, Jeremijas jam tarė: „Viešpats tave pavadino ne Pašhūru (hebr. „ramybė visur“), bet Magor Misabibu (hebr. „siaubas visur“).

4. Nes taip sako Viešpats: „Aš padarysiu tave siaubu tau ir visiems tavo draugams; jie kris nuo priešų kardo tau matant, o visą Judą atiduosiu į Babilono karaliaus rankas, kuris juos ištrems ir žudys.

5. Aš atiduosiu visus šito miesto turtus, visas jo atsargas, brangenybes ir visus Judo karalių lobius į jų priešų rankas, kurie juos pasiims ir išgabens į Babiloną.

6. O tu, Pašhūrai, ir visi tavo namai būsite išvesti į nelaisvę. Tave nuvarys į Babiloną, kur tu ir tavo draugai, kuriems pranašavai melus, mirsite ir būsite palaidoti.“

7. Viešpatie, Tu suklaidinai mane, ir aš esu suklaidintas. Tu stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš esu pajuokiamas kasdien, kiekvienas tyčiojasi iš manęs.

8. Kiekvieną kartą, kai kalbu, turiu šaukti: „Plėšimas, smurtas!“ Viešpaties žodis tapo man plūdimu ir kasdienėmis patyčiomis.

9. Aš galvojau: „Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu.“ Tačiau Jo žodis buvo tarsi ugnis mano širdyje, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau.

10. Aš girdėjau daugelį šnabždant ir gąsdinant: „Praneškite, ir mes įskųsime jį!“ Visi mano artimi draugai laukia mano suklupimo: „Gal jis leisis suviliojamas, tada jį nugalėsime ir jam atkeršysime!“

11. Bet Viešpats yra su manimi kaip galingas karžygys! Todėl mano persekiotojai suklups ir nieko nelaimės. Jie bus labai sugėdinti ir jiems nepavyks, jų gėda nebus pamiršta per amžius.

12. Kareivijų Viešpatie, kuris mėgini teisųjį, matai jo inkstus ir širdį, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau patikėjau savo bylą!

13. Giedokite Viešpačiui, girkite Viešpatį, nes Jis išgelbėjo vargšo gyvybę iš piktadarių rankų!

14. Tebūna prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta!

15. Tebūna prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: „Tau gimė sūnus!“, ir jį labai pradžiugino.

16. Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos Viešpats nesigailėdamas sunaikino. Tegirdi jis šauksmą rytą ir vaitojimą vidudienį

17. dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai!

18. Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?