Jeremijo 38 LBD

1. Matano sūnus Šefatija, Pašhūro sūnus Gedalijas, Šelemijo sūnus Jehuchalas ir Malkijos sūnus Pašhūras klausėsi žodžių, kuriuos Jeremijas kalbėjo visiems žmonėms:

2. „Taip kalba VIEŠPATS: ‘Kas pasiliks šiame mieste, tas mirs nuo kalavijo, bado ir maro. O kas išeis pas chaldėjus, tas išliks gyvas; bent jo gyvybė bus išgelbėta kaip karo belaisvio, ir jis išliks gyvas’.

3. Taip kalba VIEŠPATS: ‘Šis miestas tikrai bus atiduotas Babilono karaliaus kariuomenei į rankas ir paimtas’“.

4. Didžiūnai kreipėsi į karalių, sakydami: „Prašom nubausti šį vyrą mirties bausme, nes jis, kalbėdamas tokius dalykus, silpnina rankas karių ir visų žmonių, pasilikusių šitame mieste. Iš tikrųjų jis nesirūpina mūsų žmonių gerove, bet daro jiems žalą“.

5. Karalius Zedekijas atsakė: „Gerai! Jis jūsų rankose! Karalius prieš jus bejėgis!“

6. Jie paėmė Jeremiją ir įmetė į karaliaus sūnaus Malkijo vandens talpyklą, buvusią sargybos kieme, nuleisdami virvėmis į dugną. Talpykloje vandens nebuvo, tik dumblas. Jeremijas įklimpo į dumblą.

7. Bet kušitas Ebed Melechas, karaliaus rūmų dvariškis, išgirdo, kad jie įmetė Jeremiją į talpyklą. Pasitaikė, kad karalius kaip tik tuo metu sėdėjo Benjamino vartuose.

8. Ebed Melechas nuėjo ten iš rūmų ir kreipėsi į jį:

9. „Mano valdove, karaliau! Šie vyrai kalti dėl visko, ką padarė pranašui Jeremijui. Jie įmetė jį į vandens talpyklą mirti badu, nes duonos mieste nebėra“.

10. Tuojau karalius kušitui Ebed Melechui įsakė: „Pasiimk su savimi iš čia trejetą vyrų ir iškelk pranašą Jeremiją iš talpyklos, kad nenumirtų“.

11. Ebed Melechas pasiėmė su savimi vyrus, nuėjo pirma į drabužių podėlį karaliaus rūmuose ir paėmė iš čia senų skudurų bei sudėvėtų drabužių, kuriuos nuleido virvėmis Jeremijui į talpyklą.

12. Kušitas Ebed Melechas šūktelėjo Jeremijui: „Užkišk senus skudurus ir sudėvėtus drabužius tarp savo pažastų ir virvių“. Jeremijui tai padarius,

13. jie ėmė traukti jį aukštyn virvėmis ir iškėlė iš talpyklos. Jeremijas liko sargybos kiemo būste.

14. Tada karalius Zedekijas liepė atvesti Jeremiją pas jį prie trečiojo įėjimo į VIEŠPATIES Namus. Zedekijas kreipėsi į Jeremiją: „Noriu tavęs šio to paklausti. Neslėpk nieko nuo manęs!“

15. Jeremijas Zedekijui atsakė: „Jei tau pasakyčiau, įsakytum nubausti mane mirtimi, ar ne? Jei tau duočiau patarimą, vis vien manęs neklausytum?“

16. Tada karalius Zedekijas slapta prisiekė Jeremijui: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris davė mums šią gyvybę, mirtimi tavęs nebausiu ir neatiduosiu į rankas žmonėms, ieškantiems tavo gyvybės“.

17. Dabar Jeremijas atsakė Zedekijui: „Taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas, Izraelio Dievas. Jei pasiduosi Babilono karaliaus pareigūnams, išgelbėsi savo gyvybę; šis miestas nebus sunaikintas ugnimi, o tu pats ir tavo šeima išliks.

18. Bet jei nepasiduosi Babilono karaliaus pareigūnams, miestas bus atiduotas chaldėjams į rankas; jie sunaikins jį ugnimi, o tu pats neištrūksi jiems iš nagų“.

19. Karalius Zedekijas tarė Jeremijui: „Baiminuosi dėl perbėgusių pas chaldėjus judėjų, nes galiu būti jiems išduotas, ir jie su manimi blogai pasielgs“.

20. Bet Jeremijas atsakė: „Jie neišduos! Tik paklusk VIEŠPATIES balsui ir daryk, ką sakau, kad tau būtų gerai ir tavo gyvybė būtų išgelbėta.

21. Bet jeigu atsisakai išeiti ir pasiduoti, štai ką VIEŠPATS parodė man.

22. Žiūrėk! Visos moterys, likusios Judo karaliaus rūmuose, bus varomos pas Babilono karaliaus didžiūnus. Eidamos jos kalbės: ‘Suvedžiojo tave, įveikė tave tavo ištikimieji bičiuliai! Dabar, kai tavo kojos įklimpo į liūną, jie sėlina šalin’.

23. Ir visos tavo žmonos, ir visi tavo vaikai bus išvaryti pas chaldėjus. Nė tu pats neištrūksi iš jų rankų ir būsi Babilono karaliaus sugautas. O šis miestas bus sunaikintas ugnimi“.

24. Tada Zedekijas tarė Jeremijui: „Neprasitark niekam apie šį pokalbį, jeigu nenori mirti!

25. O jei didžiūnai išgirstų, kad aš kalbėjausi su tavimi, ateitų ir klaustų: ‘Prašom pasakyti, ką tu kalbėjai karaliui. Neslėpk nuo mūsų, antraip užmušime tave!’ – arba: ‘Ką tau pasakė karalius?’ –

26. atsakyk jiems: ‘Maldavau karalių, kad nebesiųstų manęs atgal į Jehonatano namus numirti’“.

27. Iš tikrųjų pas Jeremiją atėjo visi didžiūnai, tardė jį, o jis atsakė jiems taip, kaip karalius buvo įsakęs. Jie liovėsi jį tardę, nes pokalbio niekas nebuvo nugirdęs.

28. O Jeremijas pasiliko sargybos kiemo būste ligi tos dienos, kai Jeruzalė buvo paimta. O štai kaip Jeruzalė buvo paimta.