Jeremijo 5 KBV

1. „Pereikite Jeruzalės gatves, žiūrėkite ir stebėkite, ieškokite aikštėse; jei rasite nors vieną, kuris elgiasi teisingai ir siekia tiesos, tada Aš jai atleisiu.

2. Nors jie sako: „Kaip gyvas Viešpats“, iš tikrųjų jie melagingai prisiekia.“

3. Viešpatie, argi tavo akys nenukreiptos į tiesą? Tu baudei juos, bet jie neatgailavo; prispaudei juos, bet jie nepriėmė pataisymo. Jie pasidarė kietesni už uolą, atsisakė atsiversti.

4. Todėl aš sakiau: „Tai vargšai; jie kvaili, nes nežino Viešpaties kelių, nepažįsta Dievo įstatymo.

5. Eisiu pas kilminguosius ir su jais kalbėsiu, nes jie žino Viešpaties kelius ir Jo įstatymą.“ Tačiau jie taip pat sulaužė jungą, sutraukė pančius.

6. Todėl sudraskys juos liūtas, suplėšys stepių vilkas. Leopardas tykos prie jų miestų; kas tik išeis, bus sudraskytas, nes gausu jų nusikaltimų, jų paklydimas didelis.

7. „Kaip Aš galėčiau tau atleisti? Tavo vaikai paliko mane ir prisiekė tuo, kas nėra dievai. Aš juos pasotinau, o jie svetimavo ir lankė paleistuvių namus.

8. Jie kaip nupenėti eržilai geidė savo artimo žmonos.

9. Ar neturėčiau tokių nubausti? – sako Viešpats. – Ar šitokiai tautai neturėčiau atkeršyti?

10. Eikite į vynuogynus ir naikinkite, bet ne iki galo. Pašalinkite atžalas, nes jos nepriklauso Viešpačiui!

11. Labai neištikimi buvo Izraelis ir Judas“, – sako Viešpats.

12. Jie išsigynė Viešpaties ir sakė: „Tai ne Jis. Nesulauksime nelaimės, nematysime nei kardo, nei bado.“

13. Pranašai taps vėjais, jie neturės žodžių – taip jiems atsitiks.

14. Todėl Viešpats, kareivijų Dievas, sako: „Kaip jie kalbėjo, taip jiems įvyks. Aš padarysiu savo žodžius tavo burnoje ugnimi, o šitą tautą – malkomis, kurias ugnis sudegins.

15. Izraeli, Aš atvesiu prieš jus tautą iš toli, – sako Viešpats, – galingą tautą, labai seną tautą, kurios kalbos tu nemoki ir nesupranti, ką ji kalba.

16. Jų strėlinė – kaip atviras kapas; jie visi yra karžygiai!

17. Jie suvalgys tavo derlių ir duoną, skirtą tavo sūnums ir dukterims, ir tavo avis bei galvijus; nurinks tavo vynmedžius ir figmedžius; jie sunaikins sustiprintus miestus, kuriais pasitikėjai.

18. Tačiau net tomis dienomis, – sako Viešpats, – nesunaikinsiu jūsų visų.

19. Kai jie klaus: „Už ką Viešpats, mūsų Dievas, mums taip padarė?“, tu jiems atsakysi: „Kaip jūs palikote mane ir tarnavote svetimiems dievams savo krašte, taip tarnausite svetimiesiems ne savo šalyje.“

20. Skelbkite Jokūbo namams ir praneškite Judui:

21. „Klausykitės, kvaili ir neprotingi žmonės, kurie turite akis, bet nematote, kurie turite ausis, bet negirdite!

22. Argi nebijote manęs? – sako Viešpats. – Argi nedrebėsite prieš mane? Aš sulaikiau jūrą smėlio riba kaip amžina užtvara, kurios ji neperžengs, nors ir siaus. Nors bangos ir daužytų ją, nepralauš jos.

23. Bet šita tauta yra užsispyrusi ir kietos širdies, ji pasitraukė ir nuėjo.

24. Ji nepagalvojo: „Reikia bijoti Viešpaties, savo Dievo, kuris tinkamu laiku duoda ankstyvą ir vėlyvą lietų ir išsaugo mums mūsų derlių!“

25. Jūsų kaltės tai sustabdė, ir nuodėmės atėmė iš jūsų gėrybes.

26. Mano tautoje yra nedorėlių, kurie susilenkę tyko kaip paukštgaudžiai, spendžia žabangus žmonėms pagauti.

27. Kaip krepšys pilnas paukščių, taip jų namai pilni apgaulės; tokiu būdu jie tapo žymūs ir pralobo.

28. Jie taip nutuko, kad net blizga, jų nedorybei nėra ribų. Jie negina našlaičių teisme, tačiau klesti. Jie nežiūri vargšo teisių.

29. Ar neturėčiau tokių bausti? – sako Viešpats. – Ar šitokiai tautai neturėčiau atkeršyti?

30. Siaubingų ir bjaurių dalykų vyksta šalyje:

31. pranašai pranašauja melus, kunigai moko, kaip jiems naudinga, o mano tauta tai mėgsta! Bet ką darysite, kai ateis galas?“