Jeremijo 6 KBV
1. Bėkite, Benjamino vaikai, iš Jeruzalės; Tekojoje pūskite trimitą ir Bet Kereme uždekite ugnį kaip ženklą, nes nelaimė ir sunaikinimas ateina iš šiaurės.
2. Siono duktė panaši į gražią ir lepią moteriškę.
3. Piemenys su bandomis ateis prieš ją. Jie pasistatys aplink ją palapines, kiekvienas nuganys savo dalį.
4. Ruoškitės karui prieš ją! Kelkitės ir pradėkime kovą vidudienį! Vargas mums, nes baigiasi diena ir ilgėja vakaro šešėliai!
5. Kelkitės ir pulkime nakčia, sunaikinkime jos rūmus!
6. Taip sako kareivijų Viešpats: „Kirskite medžius ir supilkite prieš Jeruzalę pylimą! Šis miestas turi būti nubaustas, nes vien tik priespauda jame.
7. Kaip iš šaltinio trykšta vanduo, taip iš jo trykšta nedorybės. Smurtas ir sunaikinimas jame, skriauda ir žaizdos nuolat mano akivaizdoje.
8. Leiskis pamokoma, Jeruzale, kad kartais Aš neatsitraukčiau nuo tavęs ir nepaversčiau tavęs dykyne, negyvenama šalimi!“
9. Taip sako kareivijų Viešpats: „Jie nurinks Izraelio likutį kaip vynmedį, dar kartą ranka perbrauks šakeles kaip vynuogių skynėjas!“
10. Kam turiu kalbėti ir ką įspėti, kad jie klausytų? Jų ausys neapipjaustytos, jos negali išgirsti. Viešpaties žodis jiems tapo pajuoka, jie jo nemėgsta.
11. Aš esu pilnas Viešpaties rūstybės, nebeįstengiu susilaikyti. Išliesiu ją ant vaikų gatvėje ir ant susirinkusių jaunuolių! Vyras ir žmona bus sugauti, pagyvenęs ir senas.
12. „Jų namai, laukai ir žmonos atiteks kitiems, nes Aš ištiesiu savo ranką prieš šalies gyventojus“, – sako Viešpats.
13. „Jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, pasidavė godumui, nuo pranašo iki kunigo – visi elgiasi klastingai.
14. Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: „Taika! Taika!“ Tačiau taikos nėra.
15. Jie turėtų gėdytis, nes elgėsi bjauriai, tačiau nei jie gėdijasi, nei parausta. Todėl jie kris tarp krintančių, sukniubs, kai juos aplankysiu“, – sako Viešpats.
16. Taip sako Viešpats: „Eikite į kelius ir ieškokite senųjų takų; suradę gerą kelią, juo eikite. Taip rasite atilsį savo sieloms. Bet jie atsakė: „Neisime!“
17. Aš pastačiau jiems sargų, sakydamas: „Klausykite trimito garso.“ Bet jie atsakė: „Nesiklausysime!“
18. Todėl klausykite, tautos, ir supraskite, kas tarp jų vyksta.
19. Klausyk, žeme! Aš užleisiu nelaimę šitai tautai kaip jų minčių vaisių, nes jie neklausė mano žodžių ir mano įstatymo, bet jį atmetė.
20. Kam man smilkalai, nešami iš Šebos, ir kvepianti nendrė iš tolimos šalies? Jūsų deginamosios aukos man nepatinka, jūsų aukos man nemielos.“
21. Todėl taip sako Viešpats: „Štai Aš dedu šitai tautai ant kelio atsitrenkimo akmenų. Tėvai ir vaikai suklups ant jų, kaimynas ir draugas kartu pražus.“
22. Taip sako Viešpats: „Ateina tauta iš šiaurės, didelė tauta kyla nuo žemės pakraščių.
23. Jie lankais ir ietimis ginkluoti, žiaurūs ir negailestingi. Jų triukšmas kaip ūžianti jūra. Jie joja ant žirgų, kiekvienas pasirengęs kovai prieš tave, Siono dukra!“
24. Kai tik tai išgirdome, nusviro mūsų rankos, baimė ir skausmai apėmė mus lyg gimdančią moterį.
25. Neikite į laukus ir nevaikščiokite keliu, nes priešo kardas kelia baimę aplinkui!
26. Mano tautos dukterie, apsivilk ašutine ir voliokis pelenuose. Gedėk kaip vienintelio sūnaus, graudžiai raudok; staiga mus užpuls naikintojas!
27. „Aš pastačiau tave kaip bokštą ir tvirtovę tarp savo žmonių, kad pažintum ir ištirtum jų kelius.“
28. Jie visi kietasprandžiai ir šmeižikai, jie visi kaip varis ir geležis, visi sugedę.
29. Dumplės sugedo, ugnis išlydė šviną, bet veltui dirbo liejėjas – nedorėliai neatsiskyrė nuo jų.
30. Jie bus vadinami atmestu sidabru, nes Viešpats juos atmetė.