Jeremijo 8 KBV

1. „Tuo metu, – sako Viešpats, – paims iš kapų Judo karalių, kunigaikščių, kunigų, pranašų ir Jeruzalės gyventojų kaulus.

2. Juos išbarstys priešais saulę, mėnulį ir visą dangaus kareiviją, kuriuos jie mylėjo ir sekė, kuriems tarnavo, kurių ieškojo ir kuriuos garbino. Jie nebus surinkti ir palaidoti, jie bus mėšlas dirvai tręšti.

3. Visi likę gyvieji iš šitos piktos kartos, kurie yra mano išsklaidyti, labiau norės mirti, nei gyventi.

4. Sakyk jiems: „Taip sako Viešpats: „Jei kas krinta, ar jis nebeatsikels? Jei kas nusigręžia, ar jis nebeatsigręš?

5. Kodėl šie Jeruzalės žmonės užsispyrusiai laikosi savo paklydimo? Jie įsikibę į apgaulę ir nesutinka atsiversti.

6. Aš klausiausi ir supratau, kad jie kalba netiesą. Nė vienas neatgailauja dėl savo nedorybės, sakydamas: „Ką aš padariau?“ Jie visi eina savais keliais kaip žirgas, puoląs į kovą.

7. Net gandras, balandis, kregždė ir strazdas žino laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino Viešpaties nuostatų.

8. Kaip jūs galite sakyti: „Mes išmintingi ir turime Viešpaties įstatymą“? Juk iš tikrųjų raštininkų plunksna mano įstatymą padarė bevertį.

9. Išmintingieji bus sugėdinti, išgąsdinti ir pagauti. Jie atmetė Viešpaties žodį, tai kur jų išmintis?

10. Todėl Aš atiduosiu jų žmonas kitiems, jų laukus svetimiems, nes jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, pasidavę godumui, jie visi, nuo pranašo iki kunigo, elgiasi klastingai.

11. Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: „Taika! Taika!“ Tačiau taikos nėra.

12. Jie turėtų gėdytis, nes elgėsi bjauriai, tačiau jie nei gėdijasi, nei parausta. Todėl jie kris tarp krintančių sukniubę, kai juos aplankysiu“, – sako Viešpats.

13. „Aš tikrai juos sunaikinsiu, – sako Viešpats. – Neliks vynuogių ant vynmedžių ir figų ant figmedžių, o lapai nuvys. Tai, ką jiems esu davęs, pasitrauks nuo jų.“

14. Kodėl mes čia sėdime? Susirinkime, skubėkime į sustiprintus miestus ir ten sėdėkime tyliai, nes Viešpats, mūsų Dievas, mus nutildė ir girdo karčiu vandeniu, kadangi Jam nusidėjome.

15. Mes laukėme taikos, bet nieko gero nesulaukėme. Laukėme sveikatos, o štai – sunaikinimas!

16. Nuo Dano girdisi žirgų prunkštimas, nuo jų žvengimo dreba visas kraštas. Priešas užima šalį ir ryja visa: jos turtus, miestus ir gyventojus.

17. „Aš siunčiu jums nuodingų gyvačių, kurių negalima užkerėti, ir jos jus gels“, – sako Viešpats.

18. Kada aš būsiu paguostas dėl savo skausmo? Mano širdis alpsta manyje.

19. Štai mano tautos dukters pagalbos šauksmas girdisi visame krašte. Argi nebėra Viešpaties Sione? Argi Jis nebekaraliauja? Kodėl jie pykdė mane savo drožiniais ir svetimais stabais?

20. Praėjo pjūtis, pasibaigė vasara, o mes nesame išgelbėti.

21. Dėl savo tautos dukters nelaimės aš kenčiu ir gedžiu, siaubas apėmė mane.

22. Argi nėra balzamo Gileade, argi nėra ten gydytojo? Kodėl neužgyja mano tautos dukters žaizda?