Jeremijo 8 LBDKAN

1. Tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – Judo karalių, didžiūnų, kunigų, pranašų ir Jeruzalės gyventojų kaulai bus iškasti iš kapų

2. ir išbarstyti ant žemės prieš saulę, mėnulį, visas dangaus Galybes, kurias jie mylėjo, tarnavo ir sekė, į kurias kreipėsi ir kurias garbino, puldami kniūbsti ant žemės. Jie nebus surinkti ir palaidoti, bet gulės kaip mėšlas dirvoms tręšti.

3. Visi, kurie išliko iš tos nedoros šeimos, kad ir kur juos ištremčiau, labiau norės mirti, negu gyventi, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis.

4. Pasakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Kai žmonės pargriūva, argi jie nesikelia? Kai žmonės paklysta, argi negrįžta atgal?

5. Tad kodėl ši tauta – Jeruzalė – amžinai neklusni? Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų ir atsisako sugrįžti?

6. Klausiausi atidžiai ir neišgirdau nė vieno tiesos žodžio. Niekas neapgaili savo nedorumo, nesako: ‹Ką aš padariau!› Visi puola į priekį savo neklusniuoju keliu tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį.

7. Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino VIEŠPATIES teisingumo!

8. Kaip galite sakyti: ‹Mes išmintingi! Mes turime VIEŠPATIES Įstatymą›? Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna jie pavertė jį melu!

9. Išminčiai sugėdinti, apstulbinti, įkliuvę į spąstus. Štai jie atmetė VIEŠPATIES žodį; iš kur gi jų išmintis?

10. Todėl jų žmonas atiduosiu kitiems, o jų laukus – užkariautojams. Juk jie visi, nuo mažiausio ligi didžiausio, godžiai ieško sau naudos; nuo pranašo ligi kunigo, visi jie veidmainiai.

11. Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo, kartodami: ‹Viskas gerai! Viskas gerai!› – nors nėra gerai.

12. Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio, tačiau nesidrovi ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos. Todėl jie kris tarp žūvančių, jie sukniubs, kai aš juos bausiu’“, – sako VIEŠPATS.

13. „Tikrai surengsiu jų pjūtį! – tai VIEŠPATIES žodis. – Nebus vynuogių ant vynmedžio nei figų ant figmedžio, net lapai bus nuvytę! Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko“.

14. Ko gi dar sėdime? Susirinkime! Eime į įtvirtintus miestus, kad ten žūtume, nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, lėmė mums žūti. Jis davė mums gerti nuodų, nes mes nusidėjome VIEŠPAČIUI.

15. Laukėme taikos, bet nėra pagerėjimo, laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina siaubas!

16. Nuo Dano girdėti, kaip prunkščia jo ristūnai; nuo jo eržilų žvengimo dreba visas kraštas. Jie atėjo ir nusiaubė visą kraštą, miestus ir jų gyventojus.

17. „Pasiųsiu prieš jus nuodingų gyvačių, angių, kurių jokie kerai neveiks. Jos gels jus mirtinai!“ – tai VIEŠPATIES žodis.

18. Mano liūdesys nepagydomas, mano širdis pasiligojusi.

19. Štai vargšės dukters, mano tautos, šauksmas aidi skersai išilgai kraštą: „Nejau VIEŠPATIES nėra Sione? Argi nebėra ten jo karaliaus? Kodėl jie skaudina mane savo stabais, savo beverčiais svetimais dievais?

20. Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti!“

21. Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane; aš baisiai nusiminęs, siaubas apėmė mane.

22. Ar nėra balzamo Gileade, ar nėra ten gydytojo? Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda?

23. O kad mano galva būtų vandenys, mano akys – ašarų šaltinis! Dieną naktį raudočiau dėl dukters, mano tautos, užmuštųjų.