Jobo 10 LBD

1. Aš nebenoriu gyventi! Viešai išliesiu savo skundą, išsakysiu savo širdies kartėlį.

2. Sakysiu Dievui: ‘Nepasmerk manęs; pasakyk, kuo mane kaltini.

3. Argi tau atrodo gera engti, niekinti savo rankų darbą ir šypsotis nedorėlių užmojams?

4. Nejau tavo akys kūniškos? Argi ir tu matai taip, kaip mato žmonės?

5. Argi tavo dienos – kaip dienos mirtingųjų ir tavo metai – kaip žmogaus metai,

6. kad ieškai mano kaltės ir tyrinėji mano nuodėmę,

7. nors žinai, kad aš nesu kaltas ir nėra kam išgelbėti mane iš tavo rankų?

8. Tavo rankos sukūrė ir padarė mane, o dabar tu apsisuki ir naikini.

9. O, atsimink, kad sukūrei mane iš molio! Nejau vėl paversi mane dulkėmis?

10. Argi neišpylei manęs kaip pieno ir nesurauginai kaip sūrio?

11. Aprengei mane oda ir kūnu, suaudei mane iš kaulų ir gyslų.

12. Suteikei man gyvybę ir ištikimą meilę, rūpestingai saugojai kiekvieną mano kvėptelėjimą.

13. Ir vis dėlto slėpei šiuos dalykus savo širdyje; žinau, kad turėjai tai mintyje!

14. Jeigu nusidėčiau, tu mane seki, ir kaltės neatleidi.

15. Jeigu esu kaltas, vargas man! Jeigu teisus, nedrįstu galvos pakelti, nes esu apimtas gėdos, apsvaigęs nuo skausmo.

16. Medžioji mane tarsi drąsus liūtas, vis puoli ir puoli mane savo žygiais.

17. Vis puoli ir puoli mane iš naujo, vis labiau ir labiau pyksti ant manęs, vedi prieš mane vis naujus būrius.

18. Tad kam išvedei mane iš įsčių? Verčiau būčiau miręs, kol dar jokia akis nebuvo manęs mačiusi,

19. ir likčiau tarsi nebuvęs, perkeltas iš įsčių tiesiai į kapą.

20. Argi ne maža tau mano gyvenimo dienų? Atstok nuo manęs, kad galėčiau rasti truputį paguodos,

21. prieš negrįžtamai išeidamas į tamsos ir niūrumo šalį,

22. į tamsią sąmyšio šalį, kurios šviesa tarsi tamsa’“.