Jobo 12 LBD

1. Tada Jobas atsakydamas tarė:

2. „Iš tikrųjų jūs ypatingi žmonės, ir išmintis mirs jums numirus!

3. Bet ir aš kaip jūs turiu smegenis; nesu už jus menkesnis. Bet tiek to, kas to nežino?

4. Tapau pajuoka savo bičiuliams. ‘Tas, kurį Dievas išklauso, kai jo šaukiasi, yra teisus ir be priekaištų žmogus’, – tai pajuoka.

5. Savimi patenkintieji niekina nelaimę; ji ištinka tuos, kurių kojos dreba.

6. Plėšikų palapinėse ramu, saugiai gyvena tie, kurie Dievą pykdo, tarsi laikytų Dievą savo rankose.

7. Tačiau paklausk gyvulių, ir jie tave pamokys, padangių paukščių, ir jie tau pasakys.

8. Paklausk žemės augalų, ir jie tave pamokys, jūros žuvų, ir jos tau paaiškins.

9. Kas iš jų visų nežino, kad VIEŠPATIES ranka tai padarė?

10. Jo rankoje visų gyvūnų gyvastis ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas.

11. Ar ne ausis svarsto žodžius, kaip gomurys ragauja maistą?

12. Ar ne išmintį slepia žili plaukai, o ilgas amžius – supratimą?

13. Dievo yra išmintis ir galybė, jam priklauso patarimas ir supratimas.

14. Kai jis nugriauna, kas gali atstatyti? Kai jis žmogų įkalina, kas gali jį išlaisvinti?

15. Kai sulaiko vandenis, ištinka sausra, kai pasiunčia juos, jie aptvindo žemę.

16. Jo yra jėga ir išmintis; jis valdo ir tą, kuris klysta, ir tą, kuris klaidina.

17. Patarėjus paleidžia eiti basomis, o teisėjus išveda iš proto.

18. Jis atpalaiduoja karalių varžtus ir diržu suveržia jiems strėnas.

19. Kunigus paleidžia eiti basomis, o galinguosius sunaikina.

20. Patikimiems vyrams atima žadą, o seniūnams – sveiką protą.

21. Didžiūnams užkaria gėdą, o stipruoliams nujuosia diržus.

22. Atskleidžia tamsybių gelmes, apšviečia mirusiųjų buveinės tamsą.

23. Išaukština tautas, o paskui jas sunaikina, išaugina tautas, o paskui jas palieka.

24. Žemės valdovams atima protą ir palieka juos klajoti tyruose be kelio.

25. Jie grabaliojasi tamsoje be šviesos, į visas puses svirduliuodami tarsi girti.