Jobo 14 LBD

1. Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo,

2. pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja.

3. Vis dėlto į tokį įsmeigi savo akis ir kvieti teistis su tavimi!

4. Kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus? Niekas negali.

5. Iš tikrųjų jo dienos suskaitytos, tu žinai jo mėnesių skaičių ir nustatei ribas, kurių peržengti jis negali.

6. Nusigręžk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol tarsi samdinys baigs dienos darbą!

7. Juk medis turi vilties: nukirstas jis vėl ataugs, ir atžalų jam netrūks.

8. Nors jo šaknys žemėje pasensta, ir jo kelmas trūnija dulkėse,

9. vandens kvapo paliestas jis atžels ir išskleis šakas kaip sodinukas.

10. Bet kai žmogus miršta, jis tampa bejėgis; kai mirtingasis atsikvepia paskutinį kartą, kur jis tada?

11. Kaip vanduo išgaruoja iš ežero, kaip upė nusenka ir išdžiūsta,

12. taip žmogus atgula ir daugiau nebesikelia. Jis pabus tik kai dangaus nebebus; tik tada jis bus pažadintas iš miego.

13. O, kad paslėptum mane Šeole, apsaugotum, kol praeis tavo įniršis, nustatytum laiką ir atmintum mane!

14. Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas? Per visas savo sunkios tarnybos dienas laukčiau, kol ateis kas manęs paleisti.

15. Tu pašauktumei, o aš tau atsakyčiau, ir tu ilgėtumeisi savo rankų kūrinio.

16. Juk tada mano žingsnių nebeskaičiuotum, nebekreiptum akių į mano nuodėmę.

17. Mano nusižengimas būtų užantspauduotas maiše, tu uždengtumei mano kaltę.

18. Deja! Kaip kalnas ilgainiui suyra ir sutrupa, kaip uola pajuda iš savo vietos,

19. kaip vanduo išgraužia akmenis, kaip staigi liūtis išplauna dirvos žemę, taip tu sunaikini žmogaus viltį.

20. Įveiki jį amžinai, ir jis miršta, pakeiti jo veidą ir išsiunti.

21. Jo vaikai pasiekia garbę, o jis to nežino; jie išgėdinti, o jis to nepastebi.

22. Tik savo paties kūno skausmą jis jaučia ir tik savęs gedi“.