Jobo 17 KBV

1. „Mano kvėpavimas nusilpo, dienos trumpėja, kapai man paruošti.

2. Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo į juos bežiūrėdamos.

3. Tu pats laiduok už mane, nes kas kitas paduos man ranką?

4. Tu paslėpei supratimą nuo jų širdžių, todėl jų neišaukštinsi.

5. Kas pataikauja savo draugams, to vaikai nesidžiaugs laimikiu.

6. Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, visi spjaudo man į veidą.

7. Mano akys aptemo nuo sielvarto, mano kūnas kaip šešėlis.

8. Teisieji pasibaisės tuo, o nekaltieji pakils prieš veidmainius.

9. Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.

10. Ateikite jūs visi dar kartą, nes tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.

11. Mano dienos praėjo; sumanymai ir mano širdies siekiai sudužo.

12. Jie naktį padarė diena, tačiau trūksta šviesos tamsoje.

13. Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje.

14. Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėles – motina ir seserimi.

15. Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi?

16. Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse.“