Jobo 17 LBD

1. Mano jėgos palaužtos, mano dienos baigiasi, manęs laukia kapas!

2. Iš tikrųjų tik pajuoka lydi mane, mano akys naktį praleidžia kartėlyje.

3. Laiduok sau pats už mane, nes kas kitas paduos man ranką?

4. Tu taip užsklendei jų širdis, kad jie nebegali galvoti, todėl neleisk jiems manęs nugalėti.

5. Žmogus kviečiasi bičiulius į vaišes, tuo tarpu jo vaikų akys aptemusios nuo bado!

6. Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, esu tarsi žmogus, kuriam spjaudoma į veidą.

7. Man akys aptemo nuo širdgėlos, visi mano sąnariai – tarsi šešėliai.

8. Dorus žmones tai stebina. Nekaltasis piktinasi nedorėliu,

9. tačiau teisusis laikosi savo kelio; žmogus švariomis rankomis vis stiprėja.

10. Tad eikite šen, jūs visi, vėl pulkite mane. Išmintingo žmogaus tarp jūsų nerasiu nė vieno!

11. Baigėsi mano dienos, subiro mano svajonės, nutrauktos mano širdies stygos.

12. Tokie žmonės sako, kad naktis – tai diena. ‘Šviesa, – sako jie, – netoli tamsos!’

13. Jei turiu laikyti Šeolą savo buveine, jei klojuosi guolį tamsybėje,

14. jei sakau kapui: ‘Tu mano tėvas!’ ir kirmėlėms: ‘Jūs mano motina! Mano sesuo!’ –

15. tai kur mano viltis? Ar mato kas mano viltį?

16. Ar nužengs ji į Šeolą? Ar nužengsime drauge į dulkes?“