Jobo 20 LBD

1. Tada Cofaras Naamatietis atsakydamas tarė:

2. „Mano mintys verčia į tai atsakyti, todėl tiesiog nekantrauju.

3. Girdžiu priekaištą, kuris mane užgauna, bet žinau, kaip tau atsakyti.

4. Argi nežinai, jog nuo senovės, nuo to laiko, kai žemėje buvo sukurtas žmogus,

5. nedorėlių laimė trumpa ir nusidėjėlių džiaugsmas – tik akimirka?

6. Net jeigu ūgiu dangų pasiektų ir galva debesis liestų,

7. jis pražus amžinai kaip dulkės. Tie, kurie jį pažinojo, klaus: ‘Kur jis dabar?’

8. Kaip sapnas išnyks nedorėlis, ir jo neberasi, jis bus nuvytas kaip nakties regėjimas.

9. Akis, kuri jį matydavo, daugiau jo nebematys, niekada nebeišvys jo savo buveinėje.

10. Vargšams atsiteisti turės jo sūnūs, jų rankos sugrąžins jo turtus.

11. Jo kaulai, kadaise pilni jaunystės jėgų, atguls su juo į dulkes.

12. Nors blogis jam saldus, nors jis ir laiko jį paslėpęs po liežuviu,

13. nors ir nenori jo atsisakyti ir visa laiko savo burnoje,

14. maistas jo pilve keičiasi ir pavirsta angių tulžimi.

15. Turtus nedorėlis prarijo ir vėl išvemia; Dievas priverčia juos išvemti iš pilvo.

16. Angių nuodus nedorėlis čiulpia, ir gyvatės geluonis jį gelia.

17. Ne jam matyti aliejaus upes, medumi ir pienu tekančius srautus.

18. Jis turės grąžinti savo triūso vaisius, jų neparagavęs; savo verslo pelnu jis nepasinaudos.

19. Juk jis engdavo ir blogai elgdavosi su vargšais, užgrobdavo namus, kurių nebuvo statęs.

20. Nors jis buvo gobšus be soties, turtais savęs neišgelbės.

21. Kadangi niekas neišvengė jo gobšumo, jo laimė neišsilaikys.

22. Kai tik turės visko, ko nori, užklups jį skurdas, apniks visokios nelaimės.

23. Tevalgo jis viską, ką tik nori! Dievas siunčia jam savo pykčio liepsnas, leidžia į jį strėlių lietų.

24. Bėgdamas nuo geležies kalavijo, jis bus pervertas strėlės smaigalio.

25. Iš jo nugaros kyšo strėlė, blizgantis strėlės smaigalys pervėrė tulžį. Apims jį siaubas,

26. visiška tamsybė jo laukia, žmogaus neįžiebta ugnis jį praris.

27. Dangus atidengs jo kaltę, ir žemė prieš jį stosis piestu.

28. Potvynis nuneš jo namus vandens srautais, kurie teka Dievo rūstybės dieną.

29. Tokia Dievo duota dalis nedoram žmogui, toks jam skirtas Dievo paveldas“.