Jobo 24 LBDKAN

1. Kodėl Visagalis nepasakė atpildo meto ir kodėl jo ištikimieji nemato jo dienų?

2. Žmonės perkelia ežiaženklius, pagrobia kaimenes ir kerdžius.

3. Nusiveda našlaičių asilą, paima našlės jautį užstatu.

4. Beturčius nustumia nuo kelio, priverčia visus vargšus slėptis.

5. Kaip laukiniai asilai dykumoje jie išeina plušėti, ieškodami maisto tyruose savo vaikams.

6. Jie derlių nuima ne savo lauke, vėlyvas vynuoges nurenka nedorėlio vynuogyne.

7. Naktį praleidžia nuogi, be drabužių, šaltyje antklodės neturėdami.

8. Kalnų lietaus permerkti, jie glaudžiasi prie uolos, nes neturi pastogės.

9. Nedori žmonės pagrobia našlaitį nuo motinos krūtinės, paima vargšo žmogaus kūdikį užstatu.

10. Jie vaikščioja nuogi, be apdaro; nors alkani, bet turi nuimti derlių;

11. tarp alyvmedžių eilių jie spaudžia aliejų; mina vynuoges spaudykloje, bet kenčia troškulį.

12. Miestuose mirštantieji dejuoja, sužeistųjų gyvastis šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas negirdi jų maldos.

13. Yra žmonių, kurie maištauja prieš šviesą, nežino nieko apie jos kelius ir eiti jos takais atsisako.

14. Kai visur tamsu, žmogžudys keliasi užmušti vargšo ir beturčio; naktį jis eina vogti.

15. Ir svetimautojo akys laukia sutemos: ‘Niekas manęs nematys’, – murma jis, gobtuvu slėpdamas veidą.

16. Tamsoje vagys įsilaužia į namus, bet dieną jie nesirodo; kas yra šviesa, jie nežino.

17. Mirties tamsa jiems visiems rytas, nes jie mirties tamsos draugai.

18. Jie – ant vandens plūduriuojantis šiaudas. Prakeikta jų dalis žemėje; tenepasuka joks darbininkas jų vynuogyno link!

19. Kaip sausra ir kaitra sunaikina sniego vandenis, taip Šeolas tepraryja tuos, kurie nusidėjo!

20. Net motina juos užmiršta, bet kirmėlėms jie saldūs; užmirštas jų vardas. Nedorybė palaužta tarsi medis.

21. Jie skriaudžia bevaikę moterį ir nepadeda našlei.

22. Dievas savo jėga suvaldo engėjus; jis pakyla, ir nedoras žmogus miršta.

23. Dievas gali leisti jiems saugiai gyventi, bet stebi visus jų kelius.

24. Išaukštinti trumpą valandėlę, jie vėl pranyksta; nuvysta ir supleišėja kaip dedešvos žiedas, nusvyra kaip javų varpos.

25. Argi ne taip? Kas paneigs, ką sakau, arba įrodys, kad mano žodžiai nieko verti?“