Jobo 29 LBD

1. Tada Jobas toliau tęsė savo kalbą ir sakė:

2. „O, kad būčiau kaip kadaise, praėjusiais mėnesiais, kaip dienomis, kai Dievas mane globojo!

3. Kai švietė jo žibintas virš mano galvos, ir jo šviesoje ėjau per tamsą;

4. kai buvo mano žydėjimo dienos, ir Dievas saugojo mano palapinę;

5. kai Visagalis dar buvo su manimi, ir mano vaikai dar supo mane;

6. kai mano kojos būdavo plaunamos piene, ir iš uolos tekėjo aliejaus srovės!

7. Kai eidavau pro miesto vartus užimti savo vietos aikštėje,

8. jauni vyrai pamatę mane duodavo kelią, o senieji pakilę stovėdavo.

9. Kilmingieji liaudavosi kalbėję, rankomis užsiimdavo burnas.

10. Didžiūnai pritildavo, liežuviai lipdavo jiems prie gomurio.

11. Išgirdę apie mane žmonės mane laimino, mane pamatę žmonės mane gyrė,

12. nes gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos, ir našlaitį, neturintį kas jam padėtų.

13. Mirdami žmonės mane laimino, aš džiuginau našlės širdį.

14. Teisumu vilkėjau, ir jis mane gaubė, teisingumas buvo mano apsiaustas ir turbanas.

15. Tapau aklojo akimis ir luošojo kojomis.

16. Beturčiui buvau tėvas, nepažįstamo žmogaus teises gyniau teisme.

17. Nedoram žmogui iltis nudaužiau, priverčiau jį grobį iš nasrų paleisti.

18. Tada sakydavau: ‘Mirsiu savo lizde, savo dienas padauginsiu kaip smėlį.

19. Mano šaknys siekia vandenį, ant mano šakų krinta rasa visą naktį.

20. Mano jėgos atnaujintos, mano rankose – nuolat naujas lankas’.

21. Žmonės klausydavosi manęs ir laukdavo, tylėdami priimdavo, kai jiems patardavau.

22. Man baigus kalbėti jie neturėdavo, ką sakyti; tarsi rasos lašai krisdavo ant jų mano žodis.

23. Jie laukdavo manęs kaip lietaus, tarsi vėlyvuosius lietus gėrė mano žodžius.

24. Šypsodavausi jiems, ir kai netekdavo pasitikėjimo savimi, mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų.

25. Buvau jų vadas ir rodžiau jiems kelią, vedžiau juos kaip karalius savo karines pajėgas ir guodžiau liūdinčius.