Jobo 30 LBDKAN

1. O dabar mane pajuokia vyrai, amžiumi už mane jaunesni, kurių tėvų nebūčiau laikęs vertais šunų, ganančių mano avių kaimenę.

2. Kokia nauda man iš jų rankų stiprumo? Jų jėgos išsekusios.

3. Neturto ir bado nualinti, jie graužia sausą ir apleistą dirvą,

4. skinasi balandos krūmuose ir raunasi karklų šaknų maistui.

5. Išvaryti iš žmonių tarpo, vejami riksmų tarsi būtų vagys,

6. jie priversti gyventi upės slėnių šlaituose, žemės urvuose ir tarp uolų.

7. Jie murma krūmuose ir voliojasi po krūmokščiais,

8. niekšingi bevardžiai klajūnai, botagu iš šalies išvaryti.

9. Ir štai jie pajuokia mane dainomis; aš esu tapęs jiems priežodžiu.

10. Manimi jie bjaurisi, nuo manęs traukiasi; net nesidrovi spjauti man į veidą!

11. Dievas nuginklavo mane ir padarė bejėgį, tad jie nebesivaržo mano akivaizdoje.

12. Iš dešinės mane užpuola paauglių gauja, parbloškia ir statosi apgulos pylimus mano žūčiai.

13. Jie užkerta man taką, ir jiems sekasi mane naikinti.

14. Jie puola mane tarsi pro išlaužtą sienoje spragą, ritasi kaip šėlstančios bangos.

15. Siaubas mane pribloškia; mano orumą it vėjas nupučia, tarsi debesis išnyksta mano gerovė.

16. O dabar mano gyvastis baigiasi, užgriuvo mane skausmo dienos.

17. Naktį jaučiu sukant man kaulus, mane graužiantis skausmas niekada nemiega.

18. Jis smarkiai stveria mane už drabužio, užverždamas apykaklę.

19. Jis įstūmė mane į liūną, su dulkėmis ir pelenais esu sulygintas.

20. Šaukiuosi tavęs, bet tu manęs neišklausai; aš laukiu, bet tu tik pasižiūri į mane.

21. Pasidarei man nuožmus ir vargini savo galinga ranka.

22. Pakeli mane ir užsodini ant vėjo, vėtai mane staugiančioje audroje.

23. Žinau, nuvesi mane į mirtį – į namus, skirtus visiems gyviesiems.

24. Bet niekas juk nekelia rankos prieš nelaimės prislėgtąjį, kai jis šaukiasi pagalbos.

25. Argi aš neapverkiau nelaimingųjų, argi neplyšo man širdis dėl skurdžių?

26. Bet kai aš laukiau gero, atėjo pikta; kai tikėjausi šviesos, atėjo tik tamsa.

27. Mano širdis sumišusi ir neranda ramybės; kasdien mane pasitinka kančios.

28. Paniuręs vaikštinėju be saulės; sueigoje atsistoju ir šaukiuosi pagalbos.

29. Pasidariau šakalų broliu ir stručių draugu.

30. Juoduoja ir pleišėja mano oda, nuo karščio apdegė mano kaulai.

31. Mano lyra groja raudas, o mano birbynė rauda su verkiančiais.