Jobo 39 LBD

1. Ar tu žinai metą, kada kalnų ožkos ožkuojasi, ar stebi̇̀, kai stirnos vaikuojasi?

2. Ar gali̇̀ suskaičiuoti, kiek mėnesių jos turi išnešioti, ar nustatai joms vados metą?

3. Jos susiriečia, kad galėtų išeiti jų jaunikliai, ir atveda juos.

4. Sustiprėja jų jaunikliai, užauga po atviru dangumi, išeina ir pas jas nebegrįžta.

5. Kas paleido laukinį asilą, kas atrišo jam pančius?

6. Aš padariau dykumą jo namais, druskingąsias žemes jo buveine.

7. Iš miesto sąmyšio jis šaiposi ir varovo šauksmų negirdi.

8. Klajoja po kalnus tarsi po savo ganyklą ir susiieško ėsti, kas žalia.

9. Argi laukinis jautis sutiktų tau tarnauti, ar praleistų jis naktį prie tavo ėdžių?

10. Argi galėtumei pririšti jį virvėmis prie vagos, ar jis tau suakėtų tavo slėnius?

11. Argi pasitikėsi juo dėl jo didelės jėgos ir pavesi jam sunkų triūsą?

12. Argi esi tikras, kad jis sugrįš ir parneš javus į tavo klojimą?

13. Stručio sparnai smagiai plazdena, bet jie neturi plunksnų.

14. Jis palieka savo kiaušinius žemėje ir leidžia smiltims juos šildyti,

15. užmiršęs, kad koja gali juos sumindžioti ar laukinis žvėris sutrypti.

16. Savo jauniklius jis šiurkščiai atstumia, tarsi būtų ne jo, ir nesijaudina, kad jo pastangos buvo bergždžios.

17. Juk Dievas padarė jį kvailą ir nedavė jam supratimo.

18. Tačiau kai išskleidęs sparnus jis leidžiasi bėgti, padaro gėdą žirgui ir raiteliui.

19. Argi tu teiki žirgui stiprybę, ar tu apdengei sprandą jam karčiais?

20. Argi tu šokdini jį kaip žiogą ir gąsdini žmones jo piktu prunkštimu?

21. Kanopa noriai jis kasa slėnio žemę, visa savo stiprybe verždamasis į mūšį.

22. Iš baimės jis tyčiojasi, jis nebūgštauja, nešoka į šalį nuo kalavijo.

23. Ant jo barška strėlinė, blizga iešmas ir ietis.

24. Virpėdamas iš nekantrumo, jis šuoliuoja; išgirdęs rago gausmą, nustovėti negali.

25. Kiekvienąkart ragui gaudžiant jis prunkščia: ‘Aha!’ Iš tolo jis girdi mūšį, vadų įsakymus ir karių šauksmus.

26. Argi iš tavęs išmoko sakalas skraidyti ir išskleisti sparnus pietų link?

27. Argi tavo įsakymu erelis sklando ir aukštai suka lizdą?

28. Ant uolos jis gyvena, stačios uolos tvirtovėje įsikuria.

29. Iš ten jis žvalgosi grobio; jo akys mato laimikį iš tolo.

30. Jo jaunikliai gurkia kraują; kur yra užmuštųjų, ten ir jis“.