Jobo 4 KBV

1. Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

2. „Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?

3. Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.

4. Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

5. Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.

6. Argi tavo baimė neturėtų būti tavo pasitikėjimas ir tavo nepeiktinas elgesys tavo viltis?

7. Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?

8. Kiek esu matęs: kas aria blogį ir sėja piktadarystes, tai ir pjauna.

9. Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.

10. Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.

11. Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.

12. Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.

13. Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,

14. mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.

15. Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.

16. Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:

17. „Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?

18. Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.

19. Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai – dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.

20. Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūsta niekieno nepastebimi.

21. Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami.“