Jobo 41 LBD

1. Kas tik pamato Leviataną, netenka drąsos ir puola ant žemės.

2. Argi jis nėra nuožmus tam, kas jį pažadina? Kas galėtų stoti prieš jį?

3. Kas jam priešintųsi ir nenukentėtų? Po visu dangumi tokio nėra!

4. Vargu ar man reikia kalbėti apie jo kojas jo žygdarbių smulkmenas ir grakštų sudėjimą.

5. Kas gali nuplėšti jo išorinį dangalą ar perdurti dvigubus jo šarvus?

6. Kas gali priversti jį pražioti nasrus? Siaubą kelia pliki jo dantys!

7. Jo nugarą dengia tarsi eilės skydų, glaudžiai sukabintų ir kietų kaip akmuo.

8. Vienas skydas prišlietas prie kito, kad net oras negali tarp jų praeiti.

9. Sujungti̇̀ vienas su kitu, jie neatskiriami.

10. Kai jis čiaudi, blyksteli šviesa; jo akys tarsi aušros prošvaistė.

11. Iš jo nasrų šoka liepsnos, veržiasi kibirkščių srovės.

12. Iš jo šnervių kyla dūmai, tarsi verdant puodui ant žabų ugnies.

13. Jo alsavimas uždega anglis, iš jo nasrų veržiasi liepsnos.

14. Jo sprande slypi jėga; baimė apima visus jį sutinkančius.

15. Jo raumenų sluoksniai glausti, tvirtai nulieti ir nepajudinami.

16. Jo širdis tvirtai nulieta kaip akmuo, kieta kaip apatinė girnapusė.

17. Kai jis stoja piestu, net galiūnai dreba ir nustėrę iš siaubo traukiasi.

18. Kas jį pultų, nenugalėtų kalaviju; nenugalėtų nei ietimi, nei sviediniu, nei iešmu.

19. Geležį jis laiko šiaudais, varį – sudūlėjusiu medžiu.

20. Strėlė neprivers jo bėgti; svaidyklės akmenys jam tarsi šiaudai.

21. Vėzdai jam panašūs į šiaudus; jis juokiasi iš iečių zvimbimo.

22. Jo pilvas aštriai kiautėtas; jis šliaužia purvu tarsi kūlimo šlajos.

23. Jis priverčia gelmę kunkuliuoti tarsi katilą, sumaišo jūrą it smilkyklę.

24. Paskui save jis palieka blizgantį taką; būtų galima manyti, kad gelmė žila.

25. Žemėje lygaus jam nėra; tai kūrinys be baimės.

26. Jis mato visa, kas didinga; jis visų išdidžiųjų gyvūnų karalius“.