Jobo 6 LBDKAN
1. Tada Jobas atsakydamas tarė:
2. „Ak, kad mano širdgėla būtų pasverta, ir visos mano negandos padėtos ant svarstyklių!
3. Juk jos nusvertų jūros smiltis. Todėl mano žodžiai buvo aštrūs.
4. Juk Visagalio strėlės susmigusios į mane, ir mano dvasia čiulpia jų nuodus, Dievo siaubas gaubia mane.
5. Argi bliauna laukinis asilas, turėdamas žolės? Argi baubia jautis, turėdamas pašaro?
6. Argi kas valgo prėską beskonį maistą? Argi turi skonį piktžolių sunka?
7. Toks maistas man koktus; jis tarsi maistas ligonio.
8. O, kad mano prašymas būtų patenkintas ir Dievas suteiktų, ko trokštu!
9. Net jeigu Dievui patiktų mane sutrinti, duoti laisvę savo rankai ir mane nušluoti,
10. tai būtų man paguoda! Džiaugčiausi net veriančiu skausmu, nes neatmečiau Šventojo žodžių.
11. Kokios gi mano jėgos, kad galėčiau tai pakelti? Kiek ilgai man gali užtekti kantrybės?
12. Nejau mano jėgos – akmens stiprumo, o mano trapi prigimtis – žalvario?
13. Iš tikrųjų pats sau padėti negaliu, man atimtos visos išgalės.
14. Bėdoje kaip ši man reikia ištikimų bičiulių, ar būčiau atmetęs Visagalio baimę, ar ne.
15. Bet mano bičiuliai nuvilia mane kaip srautai, išdžiūstantys per sausrą.
16. Tirpstančio sniego ir ledų jie būna prigrūsti,
17. bet kaitrai užėjus pranyksta, kai karšta, pasitraukia iš savo vietos.
18. Karavanai suka iš kelio jų ieškodami, klajoja ir pražūva dykumoje.
19. Karavanai iš Temos jų ieško, vilkstinės iš Šebos jų viliasi.
20. Bet jie nusivilia, tuščiai tikėjęsi, pasiekia tas vietas ir apstulbsta.
21. Tad tokie dabar man esate: matote mano negandas, bet išsigandote.
22. Argi prašiau: ‘Duokite man dovaną’? Arba: ‘Duokite iš savo turtų kyšį už mane’?
23. Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų’? Arba: ‘Išpirkite mane iš engėjų nagų’?
24. Mokykite mane, ir aš tylėsiu, parodykite, kur mano suklysta.
25. Kokie įtaigūs tiesūs žodžiai! Bet ką reiškia jūsų įrodinėjimai?
26. Argi jūs neprasimanote žodžių įrodinėjimams ir bevilčio žmogaus žodžių nelaikote tauškalais?
27. Jūs net kauliukus mestumėte dėl našlaičio ir parduotumėte savo bičiulį.
28. Bet malonėkite pažvelgti į mane: į akis jums nemeluosiu.
29. Prašyčiau pasvarstyti, kad nebūtų neteisybės; apsvarstykite, aš vis dar teisus!
30. Argi mano liežuvis suktas? Ar aš neatskiriu nelaimės, kai ją patiriu?