Jobo 7 KBV

1. „Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?

2. Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,

3. taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.

4. Kai atsigulu, galvoju: „Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?“ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.

5. Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.

6. Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.

7. Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.

8. Akys to, kurismane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.

9. Kaip debesis nuplaukia ir dingsta, taip nužengęs į kapą nebesugrįžta.

10. Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta jo nebepažins.

11. Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuosi iš apkartusios sielos.

12. Ar aš esu jūra, ar jūrų pabaisa, kad statai prie manęs sargybą?

13. Kai sakau: „Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą“,

14. Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.

15. Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.

16. Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos – tuštybė.

17. Kas yra žmogus, kad turėtum jį išaukštinti ir kreipti į jį savo dėmesį?

18. Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.

19. Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?

20. Jei nusidėjau, ką turėčiau Tau padaryti, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad tapčiau pats sau našta?

21. Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus.“