Jobo 7 LBDKAN

1. Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnyba? Argi žmogaus dienos nėra kaip samdinio dienos?

2. Tarsi vergas jis trokšta pavėsio, tarsi samdinys laukia savo atlygio.

3. Man skirti mėnesiai pilni nusivylimo, mano dalia – naktys, kupinos širdgėlos.

4. Eidamas gulti, klausiu: ‘Kada atsikelsiu?’ Bet naktis ilga, ir ligi aušros aš neramiai vartausi.

5. Mano kūną dengia kirmėlės ir purvas, mano oda pleišėja ir pūliuoja.

6. Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę, be vilties jos skuba prie savo galo.

7. Neužmiršk, kad mano gyvenimas tik vėjas; niekada daugiau neberegėsiu laimės.

8. Akis, stebinti mane, nebematys manęs; tavo akys ieškos manęs, bet manęs jau nebebus.

9. Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina, taip žengiantis žemyn į Šeolą niekada nebegrįžta.

10. Į savo buveinę jis nebesugrįš, jo namai daugiau jo nebepažins.

11. Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti; kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuosi gyvasties kartėlyje.

12. Argi aš jūra ar jūros pabaisa, kad tu pastatei prie manęs sargybą?

13. Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos, mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, –

14. tu gąsdini mane sapnais ir siaubą man keli regėjimais,

15. idant rinkčiausi pasmaugimą ir mirtį negu šiuos griaučius.

16. Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu! Tad pasitrauk nuo manęs, nes mano dienos tik ūkanos.

17. Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini? Kodėl kreipi į jį dėmesį!

18. Kasdien jį lankai, kiekvieną akimirką jį bandai!

19. Kiek ilgai nenuleisi akių nuo manęs ir neatstosi, kol nurysiu seiles?

20. Jei ir nusidėjau, tai ką padariau tau, žmogaus sarge? Kodėl pavertei mane savo taikiniu? Kodėl tapau tau našta?

21. Kodėl neatleidi mano nusižengimo ir nepanaikini mano kaltės? Juk netrukus gulėsiu dulkėse; ieškosi manęs, bet manęs jau nebebus“.