Jobo 9 LBDKAN

1. Tada Jobas atsakydamas tarė:

2. „Taip, aš žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus Dievo akivaizdoje?

3. Jei kas užsispirtų stoti su juo į teismą, negalėtų atsakyti į vieną kaltinimą iš tūkstančio.

4. Jis išmintingos širdies, galingos jėgos; kas kada nors jam priešinosi ir išliko sveikas?

5. Jis perkelia kalnus jiems nežinant, nuverčia juos, kai supyksta;

6. pajudina iš vietos žemę, ir jos stulpai sudreba.

7. Jis sako saulei: ‘Netekėk!’ ir žvaigždėms: ‘Nešvieskite!’

8. Jis vienas padėjo dangaus skliautą į vietą ir žengia jūros bangomis.

9. Jis padarė Grįžulo Ratus ir Šienpjovius, Sietyną ir Pietų skliauto žvaigždynus.

10. Jis įvykdo didžius darbus – suprasti jų neįmanoma, – daugiau nuostabių darbų, negu žmogus gali suskaičiuoti.

11. Štai jis eina pro šalį, bet aš jo nematau; jis pražingsniuoja, bet aš jo nepajuntu.

12. Tikėk manimi, jis atima, bet kas gali jam uždrausti? Niekas negali jo klausti: ‘Ką tu darai?’

13. Dievas neslopina savo pykčio; po juo sukniubus Rahabo kariauna.

14. Tad kaip aš galiu jam atsakyti ar žodžiais priešgyniauti?

15. Nors ir esu teisus, negaliu jam atsakyti; aš maldaučiau savo teisėją pasigailėjimo.

16. Jeigu kreipčiausi į jį, ir jis teiktųsi atsakyti, netikiu, kad klausytųsi mano žodžių.

17. Juk jis plėšo audra mane ir mano žaizdas daugina be priežasties.

18. Atsikvėpti man neleidžia, sotina mane kartėliu.

19. Jeigu tai jėgų bandymas, tai Dievas sako: ‘Štai aš!’ Jei tai teismo reikalas, tai kas gali pašaukti jį stoti į teismą?

20. Nors ir esu nekaltas, mano lūpos pasmerktų mane; nors esu be priekaištų, jis parodytų mano ydas.

21. Esu be priekaištų? To nebežinau nė pats; aš nebenoriu gyventi!

22. Tai viena ir tas pat! Užtat ir sakau: ‘Abu – ir nekaltą, ir kaltą – jis sunaikina!’

23. Nelaimei staiga atnešus žūtį, jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos.

24. Žemė atiduota nedorėliams į rankas; jis uždengia teisėjų veidus. Jei tai ne jis, tai kas?

25. Mano dienos eiklesnės už bėgiką; jos prabėga ir neatneša man laimės.

26. Jos praskuba kaip nendrinės valtelės, kaip erelis, leisdamasis žemyn ant grobio.

27. Jei sakau: ‘Užmiršiu savo skundą, atsikratysiu liūdno veido ir būsiu linksmas’, –

28. darosi baisu dėl visos mano kančios, nes žinau, kad tu manęs neišteisinsi.

29. Jeigu turiu būti laikomas kaltas, tai kam veltui stengtis?

30. Jei net apsiplaučiau sniegu ir nusivalyčiau rankas šarmu,

31. tu taip panardintumei mane į purvus, kad net mano drabužiai manęs bjaurėtųsi.

32. Juk jis nėra mirtingasis, panašus į mane, kad galėčiau jam atsakyti ar stoti kartu į teismą!

33. O, kad būtų taikintojas tarp mūsų ir uždėtų savo ranką ant mudviejų!

34. Tenuima nuo manęs savo rykštę, tenegąsdina manęs daugiau jo baimė.

35. Tada kalbėčiau jo nebijodamas, nes žinau, kad toks nesu.