Joelio 1 LBD
1. VIEŠPATIES žodis Petuelio sūnui Joeliui.
2. Išklausykite tai, seniūnai, išgirskite, visi krašto gyventojai! Argi įvyko kas panašaus jūsų dienomis arba jūsų protėvių dienomis?
3. Pasakokite apie tai savo vaikams, jūsų vaikai tepasakoja savo vaikams, o jų vaikai – tolesnei kartai.
4. Kas liko nuo skėrių vikšrų, suėdė skraidantys skėriai. Kas liko nuo skraidančių skėrių, suėdė šokinėjantys skėriai. Kas liko nuo šokinėjančių skėrių, suėdė skėriai rijikai.
5. Pabuskite, girtuokliai, ir verkite; aimanuokite, visi vyno gėrėjai, dėl saldaus vyno; jis atitrauktas jums nuo burnos.
6. Prieš mano kraštą pakilo tauta, galinga ir nesuskaičiuojama. Jos dantys – liūto, o iltys – liūtės.
7. Ji nuniokojo mano vynmedžius ir pakenkė mano figmedžiams; ji nulupo jų žievę ir numetė žemėn, palikdama jų šakas baltas.
8. Raudok tarsi mergelė, vilkinti ašutine, dėl savo jaunystės vyro!
9. Javų atnašos ir liejamosios aukos dingo iš VIEŠPATIES Namų. Kunigai, VIEŠPATIES tarnai, gedi.
10. Laukai nuniokoti, žemė gedi, nes javai sunaikinti, naujo vyno nėra, aliejus išseko.
11. Baisėkitės, artojai, aimanuokite, vynuogininkai, dėl kviečių ir miežių, nes laukų derlius žuvo.
12. Vynmedis vysta, figmedis svyra. Granatmedis, palmė ir obelis, visi laukų medžiai nuvytę. Ir žmonių džiaugsmas dingsta.
13. Vilkitės ašutinę ir raudokite, kunigai, aimanuokite, aukuro tarnai! Ateikite, išbūkite naktį su ašutine, mano Dievo tarnai, nes jūsų Dievo Namams trūksta javų atnašų ir liejamųjų aukų.
14. Paskelbkite pasninką, sušaukite į iškilmę bendriją. Surinkite seniūnus ir visus krašto gyventojus į VIEŠPATIES, jūsų Dievo, Namus ir maldaukite VIEŠPATĮ.
15. Ak, ta diena! VIEŠPATIES diena jau arti, ji ateina kaip sunaikinimas iš Visagalio.
16. Argi ne mūsų pačių akyse atimamas maistas, o iš mūsų Dievo Namų – džiaugsmas ir linksmybė?
17. Sėklos sudžiūva po grumstais, sandėliai ištuštinti, svirnai nugriauti, nes nebėra grūdų.
18. Kaip kenčia gyvuliai! Galvijų bandos klajoja suglumusios, nes nėra ganyklos; net avių kaimenės apstulbintos.
19. VIEŠPATIE, tavęs šaukiuosi, nes ugnis surijo tyrlaukių ganyklas ir liepsnos sudegino visus laukų medžius.
20. Net laukiniai žvėrys žvelgia į tave, nes išdžiūvo upės, ir ugnis surijo tyrlaukių ganyklas.