Jono 11 KBV

1. Buvo vienas ligonis – Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta.

2. Marija buvo ta pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo.

3. Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!“

4. Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“

5. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.

6. Visgi išgirdęs, kad tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo.

7. Po to pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“

8. Mokiniai Jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmėtyti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?“

9. Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.

10. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos.“

11. Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti.“

12. Jo mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks.“

13. Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą.

14. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė,

15. ir Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad tikėtumėte. Tad eikime pas jį.“

16. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su Juo!“

17. Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kape.

18. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstumu.

19. Daug žydų buvo atėję pas Mortą ir Mariją paguosti jų dėl brolio.

20. Morta, išgirdusi ateinant Jėzų, išėjo Jo pasitikti. Marija sėdėjo namie.

21. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.

22. Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos.“

23. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“

24. Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“

25. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.

26. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?“

27. Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“

28. Tai pasakiusi, ji nuėjo ir slapčiomis pašaukė savo seserį Mariją, jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave.“

29. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas Jį.

30. Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur Jį pasitiko Morta.

31. Kai žydai, buvę su ja namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, nusekė paskui, sakydami: „Ji eina prie kapo, kad ten išsiverktų.“

32. Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir Jį pamačiusi, puolė Jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“

33. Jėzus, pamatęs ją ir kartu atėjusius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs

34. paklausė: „Kur jį paguldėte?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“

35. Jėzus pravirko.

36. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip Jis jį mylėjo!“

37. O kiti sakė: „Argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

38. Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu.

39. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs.“

40. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“

41. Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei.

42. Aš žinojau, kad visada mane girdi. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie tikėtų, jog Tu esi mane siuntęs.“

43. Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“

44. Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: „Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti.“

45. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo Jį.

46. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.

47. Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų.

48. Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą.“

49. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas, – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote

50. ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“

51. Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą,

52. ir ne tik už tautą, bet tam, kad surinktų išsklaidytuosius Dievo vaikus.

53. Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti.

54. Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos, į miestelį, vadinamą Efraimu, ir ten apsistojo kartu su savo mokiniais.

55. Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti.

56. Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeateis į šventę?“

57. Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.