Jono 5 KBV

1. Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.

2. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines.

3. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, luošų, paralyžiuotų, kurie laukė, kol sujudės vanduo.

4. Mat kartkartėmis maudyklėn nusileisdavo angelas ir sujudindavo vandenį. Kas, vandeniui sujudėjus, pirmas įlipdavo į tvenkinį, pagydavo, kad ir kokia liga sirgdavo.

5. Ten buvo vienas žmogus, sergantis trisdešimt aštuonerius metus.

6. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar nori pasveikti?“

7. Ligonis Jam atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“

8. Jėzus jam tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir vaikščiok!“

9. Žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. O toji diena buvo šabas.

10. Todėl žydai sakė išgydytajam: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto.“

11. Jis jiems atsakė: „Tas, kuris mane išgydė, man liepė: „Imk savo gultą ir vaikščiok!“

12. Jie klausinėjo: „O kas Tas žmogus, kuris tau liepė: „Imk savo gultą ir vaikščiok“?“

13. Išgydytasis nežinojo, kas Jis, kadangi Jėzus pasitraukė, miniai susirinkus toje vietoje.

14. Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų tau kas blogesnio!“

15. Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus.

16. Žydai dėl to persekiojo Jėzų ir norėjo Jį nužudyti, kad Jis taip darė per šabą.

17. O Jėzus jiems atsakė: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, ir Aš darbuojuosi.“

18. Dėl to žydai dar labiau ieškojo progos Jį nužudyti, nes Jis ne tik laužė šabo įstatymą, bet ir vadino Dievą savo Tėvu, lygindamas save su Dievu.

19. Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.

20. Nes Tėvas myli Sūnų ir rodo Jam visa, ką pats daro. Ir Jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės.

21. Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam nori.

22. Ir Tėvas nieko neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui,

23. kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia Jį siuntusio Tėvo.

24. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.

25. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda, – ir dabar jau yra, – kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs, tie atgis.

26. Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje,

27. ir taip pat suteikė Jam valdžią teisti, nes Jis – Žmogaus Sūnus.

28. Nesistebėkite tuo, kad ateina valanda, kai visi, esantys kapuose, išgirs Jo balsą.

29. Ir tie, kurie darė gera, prisikels gyventi, o kurie darė bloga, prisikels stoti prieš teismą.

30. Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė.“

31. „Jei Aš pats apie save liudiju, mano liudijimas nėra tikras.

32. Bet yra kitas, liudijantis apie mane, ir žinau, kad tas liudijimas, kuriuo liudija apie mane, yra tikras.

33. Jūs buvote nusiuntę pas Joną, ir jis paliudijo tiesą.

34. Aš nesiremiu žmogaus liudijimu, bet šitai kalbu tam, kad būtumėte išgelbėti.

35. Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaugti.

36. O Aš turiu aukštesnį liudijimą negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, – patys darbai, kuriuos Aš darau, – liudija apie mane, kad mane siuntė Tėvas.

37. Ir mane pasiuntęs Tėvas pats paliudijo apie mane. Bet jūs niekad nesate girdėję Jo balso nei regėję Jo pavidalo,

38. ir neturite Jo žodžio, jumyse pasiliekančio, nes netikite Tuo, kurį Jis siuntė.

39. Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą. O Raštai liudija apie mane,

40. bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.“

41. „Šlovės iš žmonių Aš nepriimu.

42. Aš žinau, kad neturite savyje Dievo meilės.

43. Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savo vardu, tą jūs priimtumėte.

44. Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu vienas iš kito priimate šlovę, o tos šlovės, kuri iš vieno Dievo ateina, neieškote?

45. Nemanykite, kad Aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję.

46. Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane.

47. Bet jeigu jūs netikite jo raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!“