Jono 6 KBV
1. Paskui Jėzus nuvyko į kitą Galilėjos, arba Tiberiados, ežero pusę.
2. Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos Jis darė ligoniams.
3. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo su savo mokiniais.
4. Artėjo žydų šventė Pascha.
5. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia didelė minia pas Jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypo: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“
6. Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
7. Pilypas Jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį.“
8. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, Jam pasakė:
9. „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei?!“
10. Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
11. Tada Jėzus paėmė duoną ir padėkojęs išdalino mokiniams, o mokiniai – ten sėdintiems; taip pat ir žuvis, kiek kas norėjo.
12. Kai žmonės pasisotino, Jis pasakė savo mokiniams: „Surinkite trupinius, kad niekas nepražūtų.“
13. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalų pripylė dvylika pintinių trupinių, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.
14. Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra Tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“
15. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
16. Atėjus vakarui, Jo mokiniai nusileido prie ežero,
17. sulipo į valtį ir išplaukė į kitą pusę ežero, į Kafarnaumą. Jau sutemo, o Jėzus vis dar nebuvo grįžęs pas juos.
18. Ežeras bangavo, nes pūtė smarkus vėjas.
19. Nusiyrę apie dvidešimt penkias ar trisdešimt stadijų, jie pamatė Jėzų, einantį ežeru ir besiartinantį prie valties. Jie išsigando.
20. O Jis jiems tarė: „Tai Aš, nebijokite!“
21. Jie norėjo Jį paimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi.
22. Kitą dieną minia, buvusi anoje pusėje, pamatė, kad ten nebuvo kitos valties, tik ta, į kurią įlipo Jo mokiniai. O Jėzus su jais neįlipo, ir šie išplaukė vieni.
23. Iš Tiberiados atplaukė kitų valčių netoli tos vietos, kur žmonės buvo valgę duonos, Viešpačiui padėkojus.
24. Pamatę, kad čia nėra nei Jėzaus, nei Jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus.
25. Suradę Jį kitoje ežero pusėje, jie klausinėjo: „Rabi, kada čia atvykai?“
26. Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.
27. Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.“
28. Jie paklausė: „Ką mums daryti, kad vykdytume Dievo darbus?“
29. Jėzus atsakė: „Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė.“
30. Tada jie klausė: „Kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir Tave įtikėtume? Ką nuveiksi?
31. Mūsų tėvai dykumoje valgė maną, kaip parašyta: „Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.“
32. Tuomet Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos.
33. Nes Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“
34. Tada jie tarė Jam: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“
35. Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.
36. Bet Aš jums sakiau: jūs mane matėte, ir netikite.
37. Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk,
38. nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė.
39. O mane siuntusio Tėvo valia – kad nepražudyčiau nė vieno iš tų, kuriuos Jis man davė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.
40. Tokia mano Siuntėjo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“
41. Tada žydai ėmė murmėti prieš Jį dėl to, kad Jis pasakė: „Aš duona, nužengusi iš dangaus.“
42. Jie sakė: „Argi Jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi nepažįstame Jo tėvo ir motinos? Tad kodėl Jis sako: „Aš nužengiau iš dangaus“?“
43. Jėzus jiems atsakė: „Nemurmėkite tarpusavyje!
44. Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną.
45. Pranašų parašyta: „Ir visi bus mokomi Dievo.“ Todėl, kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.
46. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai Tas, kuris iš Dievo yra, Jis matė Tėvą.
47. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą.
48. Aš esu gyvenimo duona.
49. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.
50. O ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų.
51. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos – gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę.“
52. Tada žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!“
53. O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!
54. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
55. Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
56. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame.
57. Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.
58. Štai duona, nužengusi iš dangaus, – ne tokia kaip mana, kurią valgė jūsų tėvai ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius.“
59. Visa tai Jis paskelbė, mokydamas sinagogoje, Kafarnaume.
60. Tai išgirdę, daugelis Jo mokinių sakė: „Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis!“
61. Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina?
62. O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, pakylantį ten, kur Jis buvo pirmiau?!
63. Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas.
64. Bet kai kurie iš jūsų netiki.“ Jėzus iš pat pradžių žinojo, kas netiki ir kas Jį išduos.
65. Ir Jis sakė: „Štai kodėl Aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota mano Tėvo.“
66. Nuo to laiko daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo.
67. Tada Jėzus paklausė dvylikos: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
68. Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.
69. Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“
70. Jėzus jiems atsakė: „Argi Aš neišsirinkau jūsų, dvylikos? Tačiau tarp jūsų vienas yra velnias.“
71. Jis kalbėjo apie Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, vienas iš dvylikos, turėjo Jį išduoti.