Jonos 1 KBV

1. Viešpats tarė Amitajo sūnui Jonai:

2. „Eik į Ninevę, didį miestą, ir šauk prieš jį, nes jų nedorybės pasiekė mane.“

3. Jona pakilo, kad bėgtų nuo Viešpaties į Taršišą. Jis pasiekė Jafą, kur rado laivą, plaukiantį į Taršišą, sumokėjo už kelionę ir, įsėdęs į jį, su kitais plaukė į Taršišą, tolyn nuo Viešpaties akivaizdos.

4. Viešpats pasiuntė smarkų vėją. Jūroje kilo didelė audra, ir laivui grėsė pavojus sudužti.

5. Jūrininkai išsigando, ir kiekvienas šaukėsi savo dievo. Jie išmetė laive esantį krovinį į jūrą, kad laivas palengvėtų. Tuo metu Jona buvo nusileidęs į laivo apačią ir kietai miegojo.

6. Kapitonas atėjo pas jį ir klausė: „Kaip tu gali miegoti? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal Jis pasirūpins mumis ir mes nežūsime?“

7. Po to jie kalbėjosi: „Ateikite, meskime burtus, kuris iš mūsų kaltas dėl šitos nelaimės.“ Jie metė burtus, ir burtas krito Jonai.

8. Tada jie klausė jo: „Pasakyk, dėl ko mums šita nelaimė? Kuo tu užsiimi? Iš kur keliauji? Iš kokio krašto ir iš kurios tautos esi?“

9. Jis jiems atsakė: „Aš esu hebrajas, garbinu Viešpatį, dangaus Dievą, kuris sukūrė jūrą ir sausumą.“

10. Tie vyrai labai išsigando ir klausė jo: „Kodėl taip padarei?“ Jie žinojo, kad jis bėgo nuo Viešpaties, nes jis jiems tai buvo pasakojęs.

11. Tada jie sakė jam: „Ką turime daryti su tavimi, kad jūra nurimtų?“ Nes jūra siautė vis smarkiau.

12. Jis jiems atsakė: „Imkite mane ir meskite į jūrą! Tada jūra nurims. Aš žinau, kad dėl manęs kilo ši baisi audra.“

13. Vyrai yrėsi iš visų jėgų, kad grįžtų prie kranto, bet neįstengė, nes jūra nesiliovė siautusi.

14. Jie šaukėsi Viešpaties: „Maldaujame Tave, Viešpatie, neleisk mums žūti dėl šito žmogaus, neįskaityk mums nekalto kraujo, nes Tu, Viešpatie, darai, ką nori.“

15. Tada jie paėmė Joną ir išmetė jį į jūrą. Jūra nurimo.

16. Tie vyrai labai išsigando Viešpaties, aukojo Viešpačiui aukas ir davė įžadus.

17. Viešpats paruošė didelę žuvį, kuri prarijo Joną. Jis išbuvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis.